Seimo narys A.Matulas gegužės 4 d. su grupe parlamentarų užregistravo Sveikatos sistemos įstatymo pataisas, kurios sudarytų sąlygas kurti Narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimo prevencijos fondą. Į jį būtų pervedamos 2 proc. visų pajamų, kurias valstybė gauna iš alkoholio ir tabako akcizų.
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ši idėja kilo po Seimo nario Kęstučio Daukšio pasiūlymo dalį akcizų mokesčio skirti blaivybės idėjų sklaidai, švietimui ir prevencijai.
Ekonomikos komiteto narys K.Daukšys viešai siūlė, kad tam nuo akcizo mokesčio reikėtų atriekti ne kelis, o kelias dešimtis procentų. Beje, visuomenininkai, kurie neretai dirba vien dėl entuziazmo, idėjos ar pilietinės atsakomybės, būdami labai kuklūs, pasiūlė, kad nuo šios nuodijimo pramonės surenkamų akcizų prevencijai ir sveikatinimui būtų skiriami bent 2 procentai.
Ar ne keista, kad visuomenininkams paskelbus steigti tokį fondą įžvelgiami ir lobistiniai interesai?Kai yra svarstomos tabako ir alkoholio kontrolės priemonės, tada suinteresuoti atstovai sako, kad negalima drausti ir riboti legalaus verslo, kad reikia šviesti, kelti kultūrą, vystyti prevencines programas.
O kai siūlomos švietimo programos, tada jau raginama nieko nedaryti, tiesiog būti tolerantiškiems matant nugirdomą ir išžudomą šalį bei į užsienio šalis beplaukiantį milijoninį pelną.
Finansuojama turi būti tik rezultatyvi prevencija, o ne imitacija
Suprantama, absurdas, kai tas prevencines programas pradeda vystyti pačios bendrovės, kurios iš kvaišalų susikrauna šimtus milijonų litų. Nėra jokios ekonominės logikos: įsivaizduokime bet kokį verslą, kuris skirtų pinigus įtaigiai reklamai: „Nevartokite mūsų produkcijos!“
Tas prevencines programas gali vykdyti tik nepriklausomos, kvaišalų verslo neremiamos organizacijos. Kitaip ta tariama prevencija duos tik priešingą rezultatą.
Reklamą įmanoma paslėpti ir tarp eilučių. Pavyzdžiui, jei prekybos centruose prie alkoholio ir tabako skyrių pakabinsime užrašus „Jaunuoli, čia ne tau“, toks įspėjimas kaip tik gali paskatinti vartoti. Perskaičius tokį tariamai prevencinį užrašą, jaunuoliams galvoje knibždės: „Ką, aš pienburnis?“, „ Aš noriu būti suaugęs“, „Juk aš nesu toks, nuo kurio lūpų dar nenudžiuvęs mamos pienelis“, „Man reikia kažko stipresnio.“
Reikia žinoti, kad kvaišalų pramonė baidosi ne tiek suvaržymų, kiek to, jog visuomenėje sumažės poreikis svaigintis. Kontrolė gali milijonais litų sumažinti pelnus, o visuomenės blaivėjimas, sveikatinimo programos – visiškai sužlugdyti šiuos verslus.
Tad nenustebino, kai skirtinguose leidiniuose neseniai pasipylė straipsnių apie tai, kaip šviečiamasis projektas „Blaivi klasė“ neva niekina moksleivius ir mokytojus. Geriau milijonus leisti neveiksmingiems plakatams spausdinti: „Narkotikams – ne“? Ar vien teorinėms paskaitėlėms apie tabako, alkoholio bei narkotikų žalą?
Nerezultatyvią prevenciją gali paremti ir tabako bei alkoholio bendrovės, taip parodydamos, kokios jos tariamai socialiai atsakingos.
Vienos prieš metus įkurtos visuomeninė sveikatos organizacijos prezidentas yra rūkalius. Tai apie ką bereikia kalbėti? Kodėl ta organizacija įkurta? Nes pakvipo dideliais pinigais iš Europos Sąjungos (ES) fondų. Tokios organizacijos net nekelia sau tikslo pasiekti kažkokių rezultatų. Svarbiausia – susižerti pinigus.
Nevyriausybinis sektorius rezultatyvesnis
Kitose šalyse atlikta daugybė tyrimų ir įrodyta, kad nevyriausybinės organizacijos, siekiančios užsibrėžtų tikslų bei rezultatų, yra kur kas rezultatyvesnės nei vyriausybinės. Tad tvirtos demokratijos šalyse labai didelę dalį paslaugų teikia nevyriausybinės organizacijos, kurioms už rezultatyvų darbą sumoka pati valstybė.
Tačiau Lietuvoje kai kam labai paranku turėti silpną nevyriausybinį sektorių. Vienas iš pavyzdžių: kai buvo priimtas įstatymas imant pagrindu kitas šalis, o padaroma „lietuviškai“ – 2 proc. nuo pajamų mokesčio galimybė skirti ne tik visuomeninėms organizacijoms, bet ir valstybinėms įmonėms.
Kartais valdžia gali taip susilieti su nusikalstamu verslu, kad tai tampa bendru interesu. Pažiūrėkime ir į carinės valdžios Lietuvoje nugirdymo politiką. Sakoma, kad ją sustabdė vienas visuomenininkas – vyskupas Motiejus Valančius. Ironiškai galima jį vadinti vienu iš didžiausių verslo žlugdytojų.
Tai konkretus pavyzdys, kad ir tada, ir šiandien rezultatų galima pasiekti, jei tik to norima. Juk pastaruoju metu bent kažkiek mažėjantis alkoholio vartojimas yra visuomenininkų ir Vyriausybės bendradarbiavimo rezultatas, kai imamasi konkrečių priemonių.
Šie metai ES yra paskelbti Savanorystės metais. Kitų šalių modelis parodo, kad žmonės pirmiausia ugdosi, įgauna patirties ir žinių veikdami kaip savanoriai visuomeninėse organizacijose, dalis po kurio laiko šią veiklą vykdo gaudami atlygį už rezultatyvų darbą, kiti ją tęsia jau dirbdami versle ar valstybinėse institucijose, savanorišką veiklą tęsia kaip papildomą mielą ir prasmingą visuomeninį užsiėmimą.
Ar sąžinė tokia skaidri, kad jos net nesimato?
Prieš dešimtmetį tokie pasiūlymai, kad reikalinga skirti fiksuotą dalį nuo akcizų priklausomybių prevencijai, jau buvo pateikti, bet jie nebuvo įvykdyti. Ir už tai tie politikai turėtų jausti didelę sąžinės graužatį, slegiančią atsakomybę, jie turėtų viešai atgailauti.
Juk paskutinis dešimtmetis buvo tas laikotarpis, kai absoliutaus alkoholio suvartojimas labiausiai augo ir apie 2007 metus pasiekė piką. Suprantama, su visomis tragiškomis pasekmėmis: ligomis, eismo avarijomis, traumomis darbe, konfliktais, šeimų skyrybomis, vaikais globos namuose, nužudymais ir savižudybėmis, išmokomis dėl prarasto darbingumo ir pan.
O gal vis vien kai kurie įsivaizduoja, kad jų sąžinė tokia skaidri, kad jos net nesimato?
Statistikos departamento duomenimis, 2000–2005 m. mirčių dėl alkoholio vartojimo skaičius išaugo 40 proc., smarkiai padaugėjo paauglių girtavimo atvejų. Apie tai garsiai tiesiog šaukė šios srities žinovai: „Ekspertai: Lietuva – girta ir socialiai degraduojanti“.
Delfi publikuotame interviu rašoma: „Per penkerius metus alkoholinių psichozių skaičius išaugo nuo 55 iki 90 atvejų šimtui tūkstančių gyventojų.“ Beje, nedviprasmiškai galima pasakyti, kad valstybė buvo tapusi savo gyventojų žudike, besipelnanti iš žmonių priklausomybių, tad tikrai niekuo geresnė už mafiją.
Kaip šiandien elgsis politikai ir žiniasklaida?
Čia nerašysiu, kokiomis manipuliuojančiomis frazėmis yra reklamuojamas alkoholis – tai matome visi. Važiuodamas per Lietuvą pagalvoji, kad kitokios ekonomikos kaip ir nėra – tik susijusios su alkoholiu.
Šiandien vis garsiau kalbama, kad ant maisto produktų etikečių privalo būti pateikta neklaidinanti informacija apie įvairiausius konservantus. O ant alkoholinių gėrimų įspėti apie nuodijantį turinį kol kas dar nematoma reikalo?
O gal ta reklama iš tiesų nemeluoja? Gal taip ir yra, kaip sakoma reklamoje, – tikrai tai „prideda sparnus“ ir pan.? Tada galima reklamuoti ir bet kokius kitus kol kas nelegalius narkotikus – juk reklama neklaidina: trumpalaikis efektas gal ir panašus, kokį žada reklama?
Apie galutinį efektą ir pasekmes nei etiketės, nei reklama nekalba, tik susižeria milžiniškus pelnus.
Ar parodysime „aukščiausią klasę“, ar toliau pasaulyje garsėsime kaip savižudžiai?
Prevencijai skirti kelias dešimtis milijonų litų atrodo neįmanoma, o pasekmėms, t.y. gydymui, beje, reikia milijardų. Finansų ministerijos skaičiuotojai tai turėtų suprasti be didesnio vargo, nes tikėtina, kad ten nedirba bendri alkoholio pramonės akcininkai, buhalteriai.
Valstybė gauna didelius pinigus iš kvaišalų pramonės akcizų, tačiau pažiūrėkime, kokius pelnus gauna akcininkai, kurie neretai yra visai ne iš Lietuvos. Štai praėjusį mėnesį pranešta, kad vien „Švyturio-Utenos alaus“ akcininkai nusprendė išsimokėti 100 mln. Lt dividendų. Tariamai žlugdomo verslo pelnas iškeliavo į Daniją.
Bendromis visuomeninių organizacijų ir Vyriausybės pastangomis būtų galima pasiekti greitų ir akivaizdžių rezultatų. Tik reikia logiško mąstymo ir noro. Kai noras būna kitoks – sudaryti kuo palankesnes sąlygas kvaišalų pramonei, tai pakvimpa nusikalstamu vertelgų ir politikų bendradarbiavimu.
Sunku priimti įstatymą, kad atsirastų vaizdinės priemonės, ant cigarečių pakelių pranešančios apie rūkymo pasekmes? Tokios šokiruojančios pakuotės jau yra ne vienoje klestinčioje šalyje.
Kai bus įsteigtas fondas, tada galima ne tik rezultatyvų projektą „Blaivi klasė“ rengti , bet ir „blaivus Seimas“, „blaivi policija“ ir „blaivi žiniasklaida“. Visomis prasmėmis – blaivi ir sveika. Čia tai būtų parodyta aukščiausia klasė.
Taip pat reikia siekti, kad prevencija netaptų tik kova su priklausomybėmis, bet veikla už blaivų, kritiškai mąstantį, sveiką, laimingą žmogų. Todėl iš numatomo steigti fondo turėtų būti finansuojamos ne tik programos, raginančios nerūkyti, negerti alkoholio, nevartoti kitų narkotikų, bet ir sveikatinimo programos, kurios visuomenę skatintų būti sveikiems ir stipriems.
Svarbu ne tik blogybes išryškinti, bet ir teigiamų dalykų parodyti. Pasirodo, tai, kad 2008 m. buvo paskelbti Blaivybės metais, davė apčiuopiamų rezultatų. Būtų pats laikas kitus – 2012 m. – paskelbti Sveikatos ir sveikatinimo metais. Rezultatai taip pat garantuoti.