Žinoma, į vieno sakinio klausimą galima ir atsakyti vienu sakiniu, dėl kurio ir skirtingų ideologijų politikai ir apskritai bet kas sutartų : Valstybės socialinės politikos vairą reikia sukti socialinės gerovės, kartų pasitikėjimo linkme. Ir taškas....
Bet štai tada ir iškyla klausimas, vaizdžiai tariant, į kurią pusę tą vairą pirmiausia sukti, - kairėn, dešinėn ar važiuoti tiesiai. Tame kontekste ir prezidentės išsakytos vienareikšmiškos išvados, kad „visuomenė nėra skatinama dirbti, o skatinama būti išlaikytiniais ir imti pašalpas. Ir reikia valyti, valyti, valyti sistemą...“ palieka ne tik paraštėse eilę klaustukų.
Taigi, ar norima „valyti, skalbti ir pan.“ socialinės ministerijos kuruojamas sferas, tiesiog siekiant kiek įmanoma labiau sumažinti išmokas, pašalpas ir panašiai, dar labiau balansuojant biudžetą (nėra abejonių, tam su entuziazmu pritartų tiek finansų ministrė, tiek premjeras), ar kalbama apie problemų visumą, norint pasiekti esminio persilaužimo visuomenės požiūryje ne tik darbo santykius ir patikimų socialinių garantijų sistemą, bet ir į Savo asmeninę ir Savo Valstybės ateitį galų gale? Nes tokiu atveju nepaliest verslo aplinkos, mokestinės bazės ir net kultūrinės aplinkos niekaip neišeina...
Tokiam požiūriui dažnai oponuojama paprastai, - kuomet vengiama priimti vienus ar kitus sprendimus, tada imama kalbėti apie problemų visumą...
Paradoksas tas, kad ypač tokioje srityje, kaip socialinė politika, ėmus tampyti , vaizdžiai sakant, antklodę už vieno kampo į kitą, problemos geriausiu atveju tik nustumiamos kiek toliau, bet bėdos išlieka ir net didėja. Beje, žvelgiant dar plačiau, ar maždaug 400 milijonų litų , kuriuos perpaskirsto įvairių pašalpų forma socialinės apsaugos ministerija, šiandien tikrai yra pati didžiausia mūsų Valstybės problema, turint omenyje finansinių srautų kontekstą ir išlaidas kitoms sritims ? ....
Trumpai siūlyčiau paliesti tik keletą aspektų, mano nuomone susijusių su užduota tema:
Pirma: siekiant išgyvendinti nuostatą, kad išlaikytiniais būti apsimoka, kai kas padaryta ir daroma socialinėje sistemoje. Tarkim bedarbio pašalpos lubos „nuleistos“ iki 680 Lt... Žinoma, visiems būtų geriau ir priimtiniau pakelti minimalius ir net tik minimalius, vidutinius atlyginimus ir pan, nei „nuleidinėti lubas“, bet turim tai ką turim... Sistemos valymas ta prasme,- nuo įvairiausių „teisėtų“ ir nelabai galimybių mokėti visokius priedus, pašalpas etc kam reikia ir kam nelabai, sveikintinas be abejo. Bet reikia pripažinti, kad darbo čia dar labai daug, kaip ir nusistovėjusios priešpriešos.
Antra: Gal ir banalokai nuskambės, bet retorinis klausimas ,- ar tikrai viskas tvarkoje su verslo aplinka, sąlygomis smulkiam ar bet kokiam verslui, kokie akstinai verslumo ugdymui ir t.t. ir pan.– šie retoriniai klausimai išlieka. Jeigu versle ir kai kuriose kitose srityse įvyko ir vyksta kartų kaita (turiu galvoje ne tik amžių, gal greičiau mąstymą) tai politikoje, deja, ši kaita neįvyko.
Pavyzdžiui, aš asmeniškai Seime niekaip neatsikratau jausmo, kad , kaip sakoma ore kabo ir yra vyraujanti tiek socialdemokratų tiek konservatorių nuostata (o šios dvi partijos iš esmės lėmė ir lemia esminius sprendimus, kur tas mūsų ne tik socialinės politikos vairas sukiojamas), kurią galima būtų nusakyti taip : verslas ir verslininkai a priori yra įtartini (na išskyrus rėmėjus nebent), bet kadangi jie yra gajūs, tai ant jųjų galima kraut ką nori, paveš, niekur nedings... Ir nors garsiai nuolat kalbama apie vis gerėjančias ir gerinamas sąlygas, realybėje net beprasmiškų
kontroliuojančių įmonių sumažinti neįstengiama ar nesistengiama. Ir tiek konservatorių tiek socdemų balsais dažnai nemaža dalis liberalų iniciatyvų yra tiesiog paskandinama, ypatingai nesivarginant ieškoti argumentų.
Trečia: Nepaminėti gąsdinančios emigracijos, kuri gal yra ir kaip pasekmė tik keliais štrichais paliestos socialinės politikos, niekaip neišeina. Bet šios temos vertos atskirų ir plačių diskusijų.
Pabaigai , - asmeniškai tikrai nemanau, kad galima vienu ar kitu sprendimu ar populistiniu šūkiu pakeisti susiklosčiusią situaciją. Pripažįstant, kad dalinai vis dar klaidžiojama socialinės politikos labirintuose, reiktų susitarti dėl esminių problemų sprendimo būdų ir tikrai ne vienos ministerijos spektre, juos net tik fiksuoti , bet daug svarbiau – vykdyti.
***
Laimontas Dinius yra Seimo narys, nepartinis liberalų sąjūdžio frakcijos narys, socialinio komiteto narys.