Mes atidavėme žmonėms gamyklas, padalinome jų akcijas. Tik žmonės mažai tomis akcijomis tepasinaudojo.
Atsirado protingesnių, kurie sakė: „Jūs ne ekonomistai, atiduokite tas akcijas mums, mes žinosime, kur jas padėti.“ Atidavė. Jie žinojo, kur jas padėti. Padėjo. Dabar ant tos pačios valdžios žmonės pyksta: „Taigi banke rinko, mes ir patikėjome.“
Sakau: „Ne banke. Gal banko kampe?“ – „Gal.“ Vis tiek pyksta. Apgavo. Na, su gamyklomis ne kaip išėjo.
Štai, žmogelis gyveno Šnipiškėse aplūžusiame nežinia kieno statytame namelyje su kelių arų darželiu. Viską pardavęs žmogelis milijonieriumi tapo, bet kas iš tos laimės – prasigėrė ir numirė.
Na, ne visi šitaip. Kiti iki šiol tebegyvena su tais pinigėliais, kurių šiandien taip valstybei trūksta. Prisipirko posenių automobilių, magnetolų, mobiliųjų telefonų, kompiuterių... Likusiais pinigais svetimus bankus papildė. Nesenai skelbta, kad tenai jų yra apie 40 milijardų.
Susikūrė valdžia sau neišsprendžiamą problemą – kaip tuos pinigėlius ištraukti iš žmonių ir paleisti į apyvartą. Dar niekas pasaulyje, neskaitant bolševikų, nesugalvojo kitaip, kaip tik duoti žmogui gerą prekę.
Dabar padėkime valdžiai, išrinkime tą prekę, kuri yra paklausi ir kurią Lietuva pajėgi pagaminti.
Nereikia daug galvoti, valdžia gerai žino, ką prakutę jos valdininkėliai iš atliekamų pinigų labai perka – sodybą gražioje Rytų Lietuvoje. Ne, ne darbui, o poilsiui, lėbavimui.
Vaikystėje esu prisiklausęs baisių pasakojimų apie švedų karus, apie badus ir marus, kada žmogus, pamatęs toli gyvą kitą žmogų, mojo jam ir šaukė. Labai man mažam įstrigo.
Nutariau apie tai parašyti romaną. Perverčiau istorijos knygas, sugalvojau pavadinimą – „Septynios uolektys drobės“. Tai – įkapių simbolis. Pavažinėjau po tas vietas. Dieve, aš pamačiau tai, apie ką kalbėjo senoliai.
Supratau, kad reikia rašyti ne apie senovę, bet apie liūdną dabartį. Senos apirusios trobos, laukai jau krūmais užžėlę, žmogų kur ne kur pamatysi. Ir rašyti reikia skubiai.
Tiktai ne romaną, o pragmatinį straipsnį, reikia gelbėti tą visą Rytų kraštą, o gal ir visą Lietuvą. Ir pavadinimo nekeisti! Jis visiškai atitinka dabartinę šių žemių būklę. Šitos žemės galime greitai netekti – vertelgos išgrobstys.
Krizė. Ne pirma žmonijos istorijoje. Ne pirmi ir mes turime sugalvoti išeitį iš krizės.
Pirmiausia valstybės griebėsi statybų. Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos statė automobilių kelius, geležinkelius. Tuo pasinaudojo ir dabartinė Lenkija. Vėliau keliai skatino pramonės vystymąsi, automobilių gamybą, žmonių užimtumą.
Sakykite, kas Lietuvai trukdė daryti tą patį? Nebuvo žmonių, nebuvo statybų technikos, medžiagų, žemių, projektuotojų?
Lietuvoje po visų mūsų revoliucijų, išardžius ir išgrobsčius didžiausias mūsų įmones, neliko to gamybinio vieneto, kurį galėtume pavadinti smulkiąja gamyba arba verslu. Patalpos atiteko vieniems, įrengimai – kitiems arba vertelgų buvo išvežti į užsienį ar į metalo laužą.
Sakykite, ar nereikia kurti minėtą gamybinį vienetą? Ar ne geriausia jį kurti gražioje mūsų Rytų Lietuvoje, kuri dėl žemių nederlingumo pripažinta netinkama žemės ūkiui. Taip ir vadinama – nederlingų žemių zona.
Reikia keisti pačią tokios gamybos filosofiją. Tai jau įdiegta kitose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Tai sodyba gražioje gamtoje, tai nedidelis gamybinis pastatas, tai kuklus, bet išvaizdus gyvenamasis namas, tai nemažas nuosavos žemės plotelis. Sodybos sujungtos gerais keliais, yra visos komunikacijos.
Sakykite, kodėl mes negalime eiti tuo keliu? Tai – kelias iš krizė. Taip būtų sukurta naujų darbo vietų, skatinama smulkioji gamyba, sugrįžtų išeiviai, taip tinkamai būtų investuotos santaupos, taip, pagaliau, būtų gelbėjamos mūsų mirštančios žemės. Nemanau, kad tokių mūsų planų neparemtų Europos Sąjungos ir bankai. Tad kodėl nieko nedarome?