Deja, ne sloga, ne gripu, bet pavydo liga.
Kas per liga yra pavydas ir kada ja susergama? Pavydas nėra peršalimo simptomas ar sezoninis virusinis susirgimas, pakertąs net žilstelėjusius ir visko mačiusius piliečius. Jis nėra bakterija, kuria paleido čiaudulio kamuojamasis, o pagavo kažkuris asmuo.
Pavydu neužkrečiama palietus durų rankeną ant kurios lūkuriuoja virusai, turėdami viltį pas ka nors įleisti šaknis. Pavydas yra sudėtine emocija, arba emocijų kaip: pyktis, liūdesys, geismas, godumas, beprotybė, kompleksas. Teigiama, kad pavydo ligos užuomazgos pasireiškia ankstyvame amžiuje, pvz: trokštant tokio paties žaislo kurį turi draugas, vėliau trokštant pasisekimo priešingos lyties tarpe, o dar vėliau – materialinių gėrybių ir padėties visuomenėje.
Pavydą pagimdo palyginimas savęs su kitais. Nors pavydas yra viena is septynių mirtinų nuodėmių, kurių sąrašą dar VI amžiuje išvardino popiežius šventasis Grigalius I, jis kaip neigiama emocija nėra slopinamas. Priešingai, afišuojamas pažeidžiant įprastas bendravimui normas, kurios atveda į susvetimėjimą.
Kam blogiau, tam kuris pavydi ar tam kuriam pavydima? Pavydėdamas pavyduolis save pasmerkia begalinėms kančioms, jam skauda kai is tikro nieko neskauda. Radiologijos instituto mokslininkai Japonijoje „juodą pavydą“ tapatina su stipriu skausmu. Pavydas, tarytum smauglys, pavyduoliui užtemdo gyvenimo džiaugsmą, panardina į sielos kančias, apsunkina smegenis bereikalingomis idėjomis, vaizdiniais,kaitina kraują. Pavyduolis putoja, kunkuliuoja, verda, praranda dvasinę ramybę. Yra vilties, kad pavydas gali peraugti i depresiją ar agresiją.
Pavydas nėra XX amžiaus liga kaip AIDS ar poliomielitas. Su ja buvo susidūręs net pirmykštis žmogus. Pusiau civilizuotasis manė, kad nesėkmes ir negandas, kurios lyg audros debesys plaukia jo pusėn, siunčia dvasios ir Dievai. Jie tai daro vedini pavydo jausmo. Šis įsitikinimas naivuolio nepalaužė, bet paskatino nenuleisti rankų. Siekdamas pergudrauti pavyduolius, žmogus ėmėsi pasyvios kovos. „Jeigu dvasios mums pavydi grožio ir klestėjimo, tai mes patys save subjaurosime, o apie savo sėkme kalbėsime atsainiai.“ Jis sumanė nusižeminti, t. y. sumažinti savo ego. Savo paties ar savo šeimos atžvilgiu pradėjo vengti komplimentų. Priverstinis santūrumas davė gerų rezultatų, palaipsniui žmogus tapo kuklus, pakantus ir mandagus. Šie bruožai neiššaukdavo dvasių pavydo ir jis laimingai leido dienas tol, kol tokiuose kaip jis, įsižiebė pavydo liepsna.
Šiais laikais pavyduoliai taiko tokius metodus, kurie pranoksta ano meto Dievus ir dvasias. Jie veikia atvirai, riaumoja, spjaudosi tarsi slibinai ir plačiai vysto užnugario veiklą, rezga sąmokslus. Jų veiklai būdingi simptomai: nenuoširdumas, gandų skleidimas, pravardžiavimas, sarkazmas, kontakto metu apšaudymas replikomis, pakitęs žvilgsnis, kalbos tonas. Išoriškai pavyduolis nieko nesiskiria nuo aplinkinių, t. y. išorinius požymius sunku nustatyti. Už padoraus žmogaus kaukės slepiasi niekšas. Reikalingas laikas, kad užslėpta širdyje neapykanta, viena diena įsilietų į asocialų elgesį. Pavyduolis turėtu žinoti, kad anot Ajurvedos arba mokymo apie gyvenimą, žmogus nemokąs nepykti, pastoviai verdąs savo emocijose, kuomet gyvena tik tam, kad kam nors kenktu, įskaudintų, išprovokuotų skandalą, jame gyvuojantis neigiamų emocijų lizdas būtinai sukels tulžies pūsles uždegimą, tulžies latakų, plonųjų žarnų ir paviršinės skrandžio sienelės gleivinės uždegimus. Pavydėk arba būk sveikas! Tačiau lietuvių išmintis teigia, ‘’Sveikata yra didesnis turtas nei pinigai’’.
Antroji pavydo stadija pasireiškia šiais simptomais: neapykanta, keršto aistra, klasta, intrigomis.
Ko pavyduolis pavydi? Lietuvių patarlė byloja, „Kur yra nelaimė, ten nėra pavydo“. Šia liga serga tie, kurie turi nevisavertiškumo jausmą. Pavyduolis jaučiasi menkesniu nei pavydo objekto turėtojas, jis nepasitiki savimi, jaučia, kad nėra lygiavertis asmuo. Vietoje pastangų įsigyti tai, jis koliojasi, nesigėdydamas atverti savo tamsiosios prigimties pusės, nors turbūt nuo mažens buvo mokomas slepti neigiamas emocijas. Jis - nelaimingas, nes jam trūksta talento ir nesiseka realizuotis. O realizuotis beveik nėra kur, nes jo pasaulis labai ribotas. Idėjos ar kūryba jam nerūpi. Rūpi iškelti tik savo personą. Va todėl imasi pačiu žemiausių, negarbingiausių priemonių prieš tuos, kurie jį pranoksta. Taip pat pavydima materialių objektų kuriuos kažkas turi. Tarpe moterų egzistuoja estetinio grožio pavydo rūšis. Dažnai savęs neprisižiūrinti arba gamtos menkesniu grožiu apdovanota moteris, be peilio „pjauna“ už save pranašesnės išvaizdos moterį. Ji joje mato nelygią sau varžovę.
Egzistuoja ir geroji pavydo pusė, tai - „baltasis pavydas“. Jis yra produktyvus, nes padeda pažinti asmeninius troškimus, poreikius. Įkvepia, skatindamas veikti, tobulėti, lenktyniauti. Geidžiamas objektas tampa stimulu ir tikslu. „Baltasis pavydas“ yra santūrus ir nuoširdus pavydas. Priešingas jam yra „Juodasis pavydas“. Jis gimdo pykti, nedraugiškumą, beprotybę. Imama kenkti kitiems, žudoma morališkai, dėl savo negalios smukdoma. Minimas ir „pilkasis pavydas“, tas kuris gimsta netikėtai, kurio net neįtarėte egzistuojančio jumyse, net nemanėte, kad tokį jausmą turite. Paprasčiausia susierzinote išgirdęs apie sėkminga draugo karjerą. Išgirdę supykote, bet nerezgėte planų kaip pakenkti. „Žalias pavydas“ pasireiškia tuomet, kai pavydima tau. Tai - kažkieno akivaizdi reakcija į tavo pasiekimus, išorinį grožį, materialines vertybes. Tokį pavyduolį galima iškart atpažinti, jam iš pykčio „pažaliuoja“ veidas, t.y. pakinta veido bruožai. Žalia spalva yra ir pavydo spalva. Amerikietiškai kalbančiose šalyse šio tipo pavyduoliui apibūdinti, naudojamas šis išsireiškimas: „Žaliaakis monstras atvyko“.
Kovoti su pavydu nėra vilčių, šiai ligai dar neatrastos jokios tabletės ar raminamieji vaistai. Ją neįmanoma kontroliuoti distanciniu būdu ar valdyti iš kosmoso. Neverta pavyduoliui skaityti jokių moralų, ir jie neišgydys. Jis turi suvokti savo trūkumus, problemas ir stengtis jas išgyvendinti. Darbštesnis, talentingesnis, inteligentiškesnis, mąstantis žmogus visais laikais buvo apkalbu ir pavyduolio taikinys. Nevertėtų graužtis, kad pavyduolis pats save graužia.