Sveikatos apsaugos ministerija, be abejo, supranta, kad šis reiškinys nėra laikinas ir jį reikia spręsti, tačiau šiandien mediciną studijuojantys studentai nejaučia jokio ministerijos suinteresuotumo absolventus skatinti dirbti tėvynėje.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) medicinos studijų programos klausytojai šiandien – buvę gabiausi Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų abiturientai, baigę mokslus su pagyrimais. Pradėję studijuoti universitete, studentai nusivilia šiandienos valdžios požiūriu į jų studijas, gyvenimo kokybę.
Norint gauti skatinamąją stipendiją šiame universitete reikia patekti tarp 17 proc. geriausiai besimokančių studentų. O daug prasčiau mokyklas baigę kituose Lietuvos universitetuose pagal kitas studijų programas besimokantys studentų medikų bendraklasiai gauna solidžias skatinamąsias išmokas.
Maža to, didžiausia stipendija LSMU šiandien yra 195 litai per mėnesį. O kiek kainuoja studento buitis – buto nuoma, maistas, galiausiai – studijoms reikalingi instrumentai: stetoskopai, švarūs chalatai, chirurginė apranga, prietaisai ir kitos priemonės, kurias studentai turi įsigyti patys?
Šiandien tarp būsimų gydytojų vyrauja negatyvios nuotaikos ir nusivylimas sistema, tarp kurios tikslų, jau seniai tapo aišku, motyvacijos realizuoti save ir dirbti Lietuvos ligoninėse skatinimo nėra. LR Švietimo ir mokslo ministerija (SMM) visai neseniai susigriebė, kad į didžiausią Lietuvos pedagogų kalvę – Vilniaus pedagoginį universitetą (VPU) – stoja toli gražu ne gudriausi abiturientai. SMM suprato, jog reikalinga imtis priemonių tam, kad šias studijas rinktųsi argumentuotas ir gabus jaunimas. Juk kas tuomet ruoš mūsų atžalas ateičiai?
Sprendimas buvo paprastas: šiandien pagal pedagogines studijų programas besimokantys studentai turi galimybę gauti net 400 litų per mėnesį siekiančią skatinamąją stipendiją. Pastaroji išmoka skiriama 50 proc. gerai besimokančių studentų.
Šis sprendimas atkurti mokytojo specialybės prestižą davė rezultatų – VPU sulaukė geresnių studentų, motyvuotų pedagogų, kurie gebės skiepyti vertybes mokiniams ir vesti šalies mokyklų potencialą progreso link.
Tarp būsimų medikų vyrauja didžiulė konkurencija, neigiamos nuotaikos, nusivylimas sistema. Universitete nuolat kabo reklamos, kviečiančios į vokiečių organizuojamus seminarus, kuriuose žadami nemokami skrydžiai į darbo pokalbį, apgyvendinimas, socialinės garantijos, kalbų kursai tiek Lietuvoje, tiek ir svečioje šalyje bei vokiškas atlyginimas, siekiantis nuo 2,2 tūkst. eurų per mėnesį.
Lietuvoje studijuodamas ir plėšydamasis dėl kiekvieno balo po kablelio nebūtinai pateksi tarp tų 17 proc. laimingųjų ir būsi paskatintas 195 litų pinigine parama, o baigęs studijas ir pradėjęs dirbti būsi pamalonintas 1,3 tūkst. litų (apie 380 eurų) dydžio atlyginimu. Ar nebaisūs šie skaičiai?
Dauguma šiandieninių studentų planuoja baigus mokslus išvykti į užsienį. Regis, šiandien vadovaujamasi garsia dar XVII a. Liudviko XIV pasakyta fraze: „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas.“
Valstybė pamiršo, kad gyvybiškai svarbių šaliai specialistų paruošimas ir išlaikymas yra jos ateities egzistencijos garantas. Prisidengę konstitucine teise į visiems prieinamą nemokamą mokslą valdžios atstovai nebemato, kad tam tikrų valstybės finansuotų specialybių absolventų nėra pajėgus įdarbinti nei valstybinis, nei privatus sektorius; stojimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas vykdomas bendra tvarka, o studentų skatinimo klausimas, nors ir remiamas valstybės, išlieka pačių aukštųjų mokyklų vidaus tvarkos reikalas.
Tačiau juk ne universiteto interesų klausimas, kurios specialybės studentai turi būti labiau ar mažiau motyvuojami, kurių specialybių specialistų reikia šalies poreikiams tenkinti. Šiandienos aukštojo mokslo sistema neatsižvelgia į tam tikrų specialybių, tarp jų ir medikų, stygių valstybėje, todėl ir iškyla paradoksas, kad geriausi vidurinių mokyklų absolventai netenka skatinamųjų stipendijų, mat jie pradingsta studentų masėje.
Galima pamanyti, kad toks dėmesys studentui net ir nereikalingas – užtektinai jo parodo suinteresuotų Europos Sąjungos valstybių sveikatos apsaugos sistemos atstovai. Kita vertus, ar tai neprives prie to kito amžiaus tvano? Galiausiai, kas taps to tvano aukomis?
Manau, ne kas kitas, o paprastas Lietuvos žmogus, pilietis, kuriam ilgainiui taps nebepasiekiama sveikatos apsaugos sistema dėl paprasčiausio dalyko – lietuviai gydytojai ir gydytojos gydys vakariečius.
Natūralu, kad tiek Vilniaus universiteto, tiek LSMU medicinos studijų programų absolventai ieškos geresnio gyvenimo svetur ir ne vien todėl, kad studijuojant jais nesirūpina šiandienos valdžia, bet taip pat ir dėl šiandienos visuomenės požiūrio į mediko profesiją Lietuvoje. Juk apklausos rodo, kad šiandien Lietuvoje gydytojo profesija siejama su šešėliniais atlygiais už darbą, bet niekas nesusimąsto, ar tas jaunas gydytojas nori imti tuos pinigus, liaudyje vadinamus kyšiu?
Niekas nesusimąsto, kad tas jaunas gydytojas per 10 studijų metų įsiskolino bankams už būstą, tėvams už išlaikymą ir dar galai žino kam, kai tuo metu bendraamžiai jau įkūrę įmones statosi namus.
O ką jau kalbėti apie darbo atsakomybę? Juk šiandien medikai yra tampomi po teismus, televizijos laidas, drabstomi purvais ir niekinami. Ar jaunas žmogus, kuris nejaučia jokios paramos iš valstybės, visuomenės, valdžios, kad ir vedinas aukščiausių pilietiškumo vertybių, šiandien norėtų save realizuoti tokiame klimate? Atsakymas, ko gera, aiškus.
Paruošti mediką šiandien valstybei kainuoja daugiau kaip 100 tūkst. litų. Tokį nuostolį Lietuva patiria kaskart iš Lietuvos išvykus vienam specialistui. Taip Lietuvos aukštosios mokyklos neatlygintinai ruošia paklausius medicinos specialistus Europos ligoninėms.
Ar neverta apsvarstyti, kaip galima išvengti šių nuostolių? Kol nevėlu kažką daryti. Kol dar ne tvanas.