Gana visiems verkti dėl emigruojančio jaunimo! Laikas ne mąstyti, ką daryti, kad kuo daugiau jaunų žmonių pasiliktų Lietuvoje, bet pereiti prie pagalbos priemonių, kad kuo daugiau žmonių išvyktų į svajonių šalis, kad ir kur jos bebūtų, tik ne Lietuvoje!
Pirmiausia norėčiau pasidalinti savo didžiausiu džiaugsmu šiomis dienomis - vakar mane aplankė tėvai, kurie atvežė gal kokių 7 cm dešros galą. Dabar pasidėjusi jį ant stalo bandau padalinti į kuo daugiau dalių, kad užtektų iki sesijos pabaigos, kuris bus daugiau nei po 2 savaičių. Dar teks jį kur nors saugiai paslėpti, nes gyvenu bendrabutyje, o čia alkanų studentų ne vienas.
Teks ir pačiai užsikišti visus uodžiamuosius organus, kad mano dešros galui nenutiktų „Brisiaus galas“, su mintimi „suvalgysiu šiandien daugiau, o ryt gal pasiseks ir kokia gera močiutė sriubos pasikvies“. Dar niekad niekas manęs nebuvo pasikvietęs, bet tikėti juk verta. „Viltis - kvailių motina“, na, bet juk tokia universitetas mane ir laiko!
Vakar šnekėjau su draugu, studijuojančiu užsienyje. Jo vakar tėvai neaplankė, bet nepaisant to, jis ne tik turi dešros gabalą, bet ir duonos jam užsikąsti! Na, aš taip pat mąsčiau tokios nusipirkti, bet nuėjus į parduotuvę paaiškėjo, kad nedidelis duonos kepalėlis (aišku, ne pirmos jaunystės) man kanuotų ne mažiau kaip 2 Lt.
Nusprendžiau, kad tai per didelė prabanga, tad dešrą valgysiu vieną. Užsienyje studijuojant kodėl gi sau neleisti duonos, jei stipendijos ten pakankamai normalios ir skiria jas visiems kam priklauso.
Pavyzdžiui, mano pastarojo semestro vidurkis buvo 9,6, užpraėjusio - 10, tačiau universiteto „didžiųjų galvų“ sprendimu buvau pripažinta nepažangia studente, todėl man priklausanti stipendija (pagal universiteto stipendijų reikalavimus, jei paskutinių dviejų semestrų vidurkis didesnis nei 9,5 skiriama 3,5 MGL stipendija, tai yra 455 Lt) nebuvo skirta.
Tačiau negaliu skųstis, man skyrė 1,5 MGL stipendiją (195 Lt), iš kurios turiu susimokėti už bendrabutį (187,77 Lt), o už likusius gyvenu (dar nepamirškim, kad mokant už bendrabutį iš manęs kaskart atima po 1,40 Lt už administravimo išlaidas).
Senais gerais laikais gaudavau man priklausančią 455 Lt stipendiją. Tuomet galėdavau sau leisti kas savaitę nusipirkti po kepalą duonos, kurį tekdavo dalinti tik į 7 dalis. Aišku, ir tuomet gyvenimu nesidžiaugdavau, nes turėdama duonos, norėdavosi ant jos dar kažką užsitepti, bet kai dabar galvoji apie buvusį gyvenimą, negali patikėt, kad kažkada ir aš gyvenau.
Nepaisant sprendimo mane pripažinti nepažangia ir neskirti stipendijos, kurią gaudama galėčiau net pavalgyti, universitetas nepasiūlė net kitų galimybių. Pavyzdžiui, nerekomendavo manęs nė vienam darbdaviui per karjeros dienas, nepasiūlė jokių darbo ar praktikos galimybių prioritetine tvarka.
Turbūt gėda visuomenei pasakyt, kad universitete studijuoja studentų, turinčių didesnį nei 9,5 vidurkį. O ką jau tada kalbėti apie tuos, kurie ir už studijas turi susimokėti?
Turbūt šių studentų sąrašai yra slepiami giliai rūsyje, po neaiškios kilmės daiktais, kad jų niekas nerastų ir apie juos niekas nieko nežinotų. Tokiu atveju ir dėstytojai, ir kiti dirbantys universitete atstovai gali pasigirti, kad jų universitetas yra vienas iš pirmaujančių Lietuvoje. Paradoksalu. Bet vis tiek valio!
Nepaisant mano gyvenimo pakilimų ir nuosmukių, nusprendžiau susirasti darbą (juk kai kuo nors užsiimi, užsimiršti, kad nori valgyti). Kadangi darbdavys kažkodėl keistai žiūri į jaunus žmones, priėmiau sprendimą, kad geriausia bus dirbti, neprašant atlyginimo. Svarbiausia kažkuo užsiimti ir dar gal net kažką sužinoti, svarbiausia - neišeiti iš proto.
Praktikos paieškas pradėjau nuo CV siuntimo įvairioms įmonėms. Iš išsiųstų daugiau nei 200 laiškų mano gyvenimą aplankė sėkmė! Atsiliepė net vienas asmuo, norintis su manim susitikti pokalbio! Apsivilkusi mažiausiai suplyšusiais savo „puošniaisiais“ apdarais, stresuodama kitą dieną jau sėdėjau prieš potencialų savo darbdavį.
Viskas ėjosi sklandžiai, kol neatėjo šaunioji dalis - darbo patirtis. O ką aš galiu patirti, kai darbdaviai taip optimistiškai ir su pasitikėjimu žvelgia į jaunus žmones? Aišku, namuose visada susitvarkau savo kambarį bei išplaunu indus, bet ši patirtis kažkodėl darbdaviui pasirodė neturinti svertinės reikšmės.
Dar aptarus kelis aspektus, dar kitą dieną kontoroje sėdėjau kaip įmonės darbuotoja, dirbanti iš idėjos! Taip bent pasisekimas! Ir kas galėjo pagalvoti, kad net ir mane - nepažangią ir be praktinės patirties, kažkas priims į savo įmonę? Dirbau toje įmonėje daugiau nei pusę metų. Kadangi niekuomet nevalgydavau pietų, direktorius nusprendė, kad laikausi dietos. O taip... Tai jau tikrai, kad dieta mano gyvenimo kredo. Nesvarbu, kad žiemą paprastai tokiais dalykais žmonės neužsiima, kaip tik kemša taukuotus patiekalus, kurių pasekmes vėliau slepia po storais megztiniais.
Po atidirbto laikotarpio, nusprendžiau, kad toliau leisti sau tokios prabangos - darbas iš idėjos - nebegaliu, nes tam, kad nusigaučiau ir grįžčiau iš darbo, man reikia viešojo transporto paslaugų, kurios kas mėnesį iš manęs pareikalaudavo visų 17 Lt (primenu: mano stipendija - 195 Lt, iš kurių 187,77 Lt sumoku už gyvenamąją vietą ir 1,40 Lt už administravimo išlaidas. Išeina, kad mano išlaidos didesnės už pajamas).
Vėl pradėjau siuntinėti CV į įmones. Tačiau vėl susidūriau su ta pačia patirties nebuvimo problema, o ir pažadėtos rekomendacijos buvęs darbdavys jau daugiau kaip 2 mėnesius neparašo. Taip man ir reikia!
Dabar žinosiu, kaip stoti į aukštąsias Lietuvoje. O visi prieš gerus 3 metus tik ir sakė: „Studijuok Lietuvoje, neemigruok! Lietuvos universitetai vieni geriausių. Ir darbo galimybes užtikrina. Kur gi geriau rasi? Juk ir tėvai čia pat, vos už 100 km“, tačiau ir juos aplankyti tampa vis didesnė prabanga.
Kad bent jau būčiau žinojusi, jog studijuoti taip visų išgirtą, elitinę specialybę - nekilnojamojo turto vadybą visai neverta. Būčiau geriau baigusi kokią valytojos specialybę, bent jau mokyklų koridorius galėčiau šveist ir gal net minimumą gaučiau?
Rožinės drambliuko svajonės. O teko girdėti, kad Lietuvos profesinėse mokyklose besimokantys gyvena geriau už mane. Ten ne tik, kad nereikia mokytis, bet už tai, kad atėjai į paskaitas, tau dar ir stipendiją padorią moka. Ne 195 Lt. Ten į egzaminą, jei tingi eiti savomis kojomis, dėstytojas pats tave susiranda ir atsiveža į egzaminą. O aš turiu savo pajėgomis įsigrūsti į sausakimšą troleibusą, kuriame kvapas nosies tikrai neguodžia.
Dar pasiseka, jei įsispraudi tarp tokių, kurie nesiprausę tik 2 mėnesius. Gali tikėtis, kad per daug neišsitepsi. Tikra palaima. O profesinėje mokykloje tau užtenka tik pasėdėt ir netrukdyti dėstytojui atlikti savo darbo. Tikra pirmūnė būčiau, ne tik savo mokykloje, bet turbūt ir visoje valstybėje.
Ech, gyvenimas atrodo sukasi ne į tą pusę, arba aš jame kažko nesuprantu.
Apibendrindama trejus savo studijų metus, negaliu pasakyti, kad viskas jau taip ir blogai. Aš vis dar gyva. Retkarčiais, tokiais kaip vakar, mane aplanko geri žmonės, atnešantys nors kiek maisto.
Taip ir gyvenu. Studijuoti liko dar metai, po kurių gausiu net visą A4 formato lapą, kurį galėsiu priklijuoti ant sienos, vis mažiau tapetų reikės. O dar ir lapas ne bet koks, bet su atspalviu ir keistu raštu. Nesvarbu - svarbu, kad siena dailesnė bus.
˙