Kaimo jaunimas dar prieš posėdį atviru laišku kreipėsi į merą, prašydamas viešai paaiškinti, kodėl ketinama uždaryti šią mokyklą. Meras apsireiškė privačiu elektroniniu laišku Viešųjų ryšių specialistės pavidalu ir kvietė konstruktyviai diskusijai. Nors, atrodo, mūsų mintys buvo išdėstytos labai konstruktyviai, pats meras į savo paties kvietimą neatsižvelgė. Viešo atsakymo taip ir nebuvo, o tai suteikia teisę kalbėti tiek apie politinį bailumą, tiek ir apie kažkokius pogrindinius mokyklos likvidavimo interesus.
Posėdžio metu paaiškėjo mero tylos priežastis – jis paprasčiausiai neturėjo ką pasakyti. Visi argumentai už mokyklos uždarymą buvo atremti. Trūksta vaikų? Be abejo, sudėtinga problema, bet kol kas dar yra 50 vaikų, kaip kaimo mokyklai, tai nėra mažai, yra tikimybė, kad kitais metais tiek ir išliks. Reiks mokyti, jungiant skirtingas klases, todėl kris mokymosi kokybė? Mokymosi kokybė priklauso nuo konkrečios klasės ir konkretaus mokytojo, skirtingų klasių mokymas savaime nepasmerkia kristi ugdymo kokybės: egzistuoja ne viena šiuolaikinio mokymo strategija, daug ugdymo metodų, kaip dirbti tokiose situacijose. Trūksta pinigų? Rajono tarybos narys Algis Žėkas pažadėjo skirti trūkstamą lėšų sumą iš ŽŪB bendrovės „Atžalynas“.
Be abejo, prieštaraujantys mokyklos uždarymui už tokius argumentus buvo apkaltinti demagogija ir spekuliacijomis. Neva jie gyvena tik emocijomis ir nemato realios padėties. Anot tarybos narės Agnės Petravičienės ir mero pavaduotojo Ramūno Bielevičiaus, čia turi nugalėti „sveikas protas“. Kad ir koks sveikas iniciatorių protas bebūtų, bet jis taip ir nesugebėjo atsakyti į racionalius emocijų užvaldytos bendruomenės klausimus: Kaip bus pavėžėjami mokiniai? Koks dirbančių mokytojų likimas? Kas bus su pastatu?
Atsakymas vienas – neaišku. Prie viso to dar pridėkime, kad Alytaus rajono Švietimo ir sporto skyriaus mokyklos tinklo ir ugdymo proceso reorganizavimo strategija yra suplanuota tik 2012 m. Kas toliau? Jokios aiškios strategijos – tik apokaliptinė vizija, kad mažėja vaikų, todėl reikia sudaryti dar didesnes sąlygas žmonėms bėgti iš rajono, uždarant mokyklas.
„Sveikas protas“ čia ir klausia: ar galima tokį lemtingą sprendimą priimti, remiantis neaiškiais, miglotais spėliojimais ir neargumentuotomis, aiškios strategijos neturinčiomis spekuliacijomis?
Paskutinis mero žodis prieš balsuojant – demagogijos vadovėlio vertas pavyzdys. Nepateikęs jokių aiškių atsakymų į užduotus klausimus, jis tepasakė: „Daug jausmų ir emocijų, bet efektyvių pasiūlymų neišgirsta.“ Ir užuot pateikęs savo efektyvius siūlymus – pafilosofavo: „Reikia atsižvelgti į realybę.“ Savo neaiškumu bet kokį „sveiką protą“ susargdinanti frazė.
Keliu į žvaigždes kelią į politiką nusiklojusi A. Petravičienė keistai manieringomis intonacijomis pareiškė, kad jai nepatinka spekuliacijos jausmais. Verebiejų bendruomenė negalėjo kalbėti be emocijų, tik šalto „sveiko proto“ vedina. Žmogiški jausmai negali likti nebylūs, kai uždaroma daugiau nei šimtą metų gyvavusi, visas Lietuvos istorijos krizes, socialines sistemas pergyvenusi, giliai su kaimo tapatybe suaugusi mokykla. Tikėkimės, tai bus pamoka „politikos naujokei“: politika negali būti paremta tik „sveiku protu“, išskaičiavimu ar asmeninėmis ambicijomis.
Verebiejų mokyklos panaikinimo procedūra atskleidžia didžiausią demokratijos silpnybę: keliolika pozicijos narių turi galią priimti sprendimus, liečiančius daugiau negu šimtą gyvenimų, kurie, beje, tos pozicijos ir nerinko (Verebiejuose laimėjo opozicinės partijos).
O stebint posėdžio eigą, kyla klausimas – ar keliolika tų „priėmėjų“, ar tik vienas? Balsavimo procedūra buvo labai grakšti. Ne tik Verebiejų mokyklos klausimu. Su susižavėjimu buvo galima stebėti, kaip sinchroniškai, lyg vieningas ansamblis pagal mero komandą kyla ir leidžias rankos. Per tris sekundes visos pakyla – visos vienodu ritmu ir tempu – per tris nusileidžia, išlaikydamos tą patį ritmą ir tempą. Ach, koks grakštumas! Kokia visus individualius balsuojančių bruožus ištrinanti elegancija!
Verebiejams lieka liūdesys. Sprendimo pasekmės – visų balsavusių „už“ sąžinei. Po tokios miglotos mokyklos sunaikinimo procedūros dar aktualiau skamba iš pradžių tik kaip politinė intriga skambėję opozicijos atstovo Jono Juravičiaus žodžiai: „Verebiejai, ne taip balsavote.“ Jau ne pirmi metai Lietuvoje valstybiniu lygmeniu akcentuojamas savivaldos plėtros prioritetas. Atrodo, kai kurių rajonų savivaldos formos tobulėja ne demokratijos, o autoritarinio valdymo link.