Merginos gyvenimas liūdnas, tačiau faktai aiškiai hiperbolizuoti. Iš kitos pusės, nėra aišku, apie ką pasakodama ir kiek ji pagražino, todėl pasitikėjimas rašiniu smarkiai smunka. Įdomu, ar daug yra tokių įsiskaudinusių jaunuolių, kurie buvo auginti medžiuose ar kokiose negyvenamose salose, kol juos žiauriai nubloškė į tikrus gyvenimus.
Pabėrusi priekaištų laviną praktiškai visiems be išimties jos kelyje pasipainiojusiems žmonėms, Kristina kritikos nepagailėjo netgi sau. Pamiršo tik „padėkoti“ tėvams, kurie, atrodo, apgavo savo vaiką tiesiogine to žodžio prasme.
Tėvai turėtų žinoti, o jei nežino, išsiaiškinti, kiek kainuos studijos universitete, įskaitant visas išlaidas, susijusias su pragyvenimu, tada skaičiuoti ir nuspręsti, ar tai jiems yra įkandama. Žinoma, jei aikštingas vaikas, kuriam tėvai paaiškino, kad neturi už ką jo leisti į mokslus, pats pėsčiomis išėjo į universitetą, tada jis žino, kad pasikliauti gali tik savimi ir viskuo pasirūpinti teks pačiam.
Jaunuolis, turintis atsakingus tėvus, nepapultų į Kristinos situaciją, o užsispyręs ir savo siekiantis žmogus vien iš savigarbos taip nerašytų. Tačiau Kristina apie vargingo savo gyvenimo priešistorę nieko neužsimena, todėl visiškai neaišku, ar tėvai nesuskaičiavo, kiek kainuoja universitetinis išsilavinimas, ar mergina pati ėmėsi šios iniciatyvos, ar tiesiog jos šeimoje galvojama, kad aukštasis mokslas privalo būti kiekvienam prieinamas ir taškas.
Su tokiomis idėjomis atsikrausčius į Vilnių ir įstojus į universitetą, galima dar ne tokiais verkšlenimais ir pagraudenimais žmones gąsdinti.
Jei mergina būtų šiaip širdį išliejusi dėl sunkios dalios nepainiodama visko ir nesistengdama būtinai apjuodinti gyvenimo Lietuvoje, tada viskas skambėtų vienaip. Tačiau kai visos bėdos suverčiamos Lietuvai, o vienintele išeitimi ir išsivadavimu paskelbiama emigracija, tada jau norisi ir pasiginčyti.
Kuo čia dėta Lietuva ir emigracija? Ar išvažiavęs lietuvis tampa gudresnis ir protingesnis ir tik tada supranta, kad gyvenimas ne rožėmis klotas, o žmogus pats už save atsako? Gal tada visus profilaktiškai reikėtų pavėžėti kur nors trumpam?
Ar tikrai tiek daug žmonių vis dar tiki, kad užsienyje pinigai krenta iš dangaus, o kiekvienam priskiriamas koks angelas sargas, kuris visada išsprendžia visas tavo problemas, belieka tik jas garsiai išrėkti?
Pirmiausia, žinoma, norėtųsi paklausti autorės, kur studentai nemoka už mokslą ir gauna tokias stipendijas, už kurias visiškai išgyvena? Tik nereikia, žinoma, vėl visko suplakti į viena, ir kaip tipiškus pavyzdžius pristatyti žmones, gavusius vardines ar kitokias išskirtines stipendijas, kurie nemoka už mokslą ir yra visiškai išlaikomi.
Kiek man teko girdėti ir matyti, užsienyje studijuojantys jaunuoliai savęs neišlaiko. Paprastai jie ir jų šeimos labai džiaugiasi, jei nereikia mokėti už mokslą, nors būstu, maistu ir kitomis išlaidomis tenka rūpintis patiems. Tada tėvai ir sprendžia, ar gali savo vaiką išleisti į mokslus.
Tokiu atveju, žinoma, atrodo normalu, kad tėvai turi svarstyti, ar galės sumokėti už kambario nuomą, už maistą ir transportą namo. Niekas nesistebi, nešūkauja ir niekieno nekaltina, pavyzdžiui, dėl to, kad škotai negali užtikrinti studentams kelionės į namus Kalėdoms.
Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad jei renkiesi studijuoti, darai tokią dovaną valstybei ir universitetui, kad net nebesusimąstydamas gali reikalauti sau visko. Net pats aukštasis mokslas Lietuvoje, atrodo, turėtų būti visiems duodamas tiesiog kaip dovana, arba, dar geriau, už pažadą neišvykti iš šalies.
Jei dar ilgai bus tiek daug kalbama apie emigraciją ir tiek daug spekuliuojama šia tema, matyt, kiekvienas čia gyvenantis žmogus galės save laikyti Lietuvos gelbėtoju. Juk ir dabar, jei esi dirbantis ir mokesčius mokantis asmuo, gali įsivaizduoti išlaikantis armiją pensininkų, bedarbių ir kitų, iš pašalpų gyvenančių žmonių, nes kasdien taip tau kalbama ir rašoma.
Neseniai dar mus visus ir surašė, kad galėtume dar labiau pūstis, kokie esame vertingi, nykstantys ir neįkainojami. Ir po viso šito tokioje valstybėje drįsta neduoti stipendijos, kurios užtektų pragyventi? Netvarka. Visi į užsienį!
Taip ir norisi Kristinai palinkėti važiuoti į tą užsienį, o po to mums atsiųsti rašinėlį, ar viską jai kiti apmoka, ar siūlo darbą, ar tetos ir močiutės kviečia ją pietų ir vakarienės, o universiteto vadovybė ieško jai praktikos prioriteto tvarka.
Skaitydama jos tekstą, kuris kupinas kaltinimų ir pagiežos visiems, neteisingų ir jauniems žmonėms net nebūdingų minčių, pagaliau ėmiau ir suabejojau, ar tikrai tai parašė dvidešimtmetis žmogus, gimęs jau nepriklausomoje valstybėje. Visos šios mintys labai jau primena kažkokią nostalgiją paskyrimams, garantuotam darbui be galimybės būti bedarbiu ir kitoms „garantijoms“. Tik va tas šūkis su raginimu važiuoti į užsienį tais laikais taip lengvai nebūtų sutiktas.
Kristina skelbiasi, kad siekia padėti abiturientams nuspręsti studijuoti užsienyje, o aš siūlau prieš renkantis studijas pasitarti su gydytoju (tėvais) ar vaistininku (kuo nors, kas nusimano gyvenime ir kuo pasitikite).