Žinoma, suprantu, kad nei mano rašinukas, nei tie du, dėl kurių aš rašau, nei dar milijonas panašių nepakeis esamos situacijos, o juo labiau bendro žmonių suvokimo apie situaciją ir neišmokys jų priimti kitus, pirmiausia, pagarbiai, supratingai ir norint, kad viskas būtų gerai, bet nebegaliu susiturėti.
Pirmiausia, sąžiningumo dėlei reikia prisistatyti – esu 26 metų magistro studentė, studijuojanti Amsterdamo universitete. 2007 metais Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete pabaigiau tikrai ne vienos iš prestižiškiausių specialybių – socialinio darbo bakalaurą.
Esu vilnietė iš, pagal įstatymus, socialinės rizikos šeimos, nes užaugau tik su mama. Mano darbo stažas skaičiuojamas nuo vidurinės baigimo 2003 m. 2009 m. man pavyko neblogai užsidirbti – net keliasdešimt tūkstančių litų. Didžiąją dalį šios sumos išleidau pragyvenimui Amsterdame, kol ten nesusiradau darbo.
Nesupraskite klaidingai, nesiskundžiu, nes palaikau socialdemokratinio tipo valstybę, kai moki solidžią dalį savo pajamų valstybei ir už jas tikiesi gero gyvenimo, ne taip, kaip ponia I.Gailienė, kuri akivaizdžiai pasisako už liberalią poziciją – kiekvienas už save, o jei miršti iš bado, šalčio, patriotiškumo, emigracijos ar dar kokios infekcijos, tai jau pats kaltas ir nesikark niekam ant kaklo.
Dabar noriu aptarti du jau minėtus rašinėlius ir tai, ką jie puikiai atspindi.
Pirmiausia, Kristinai spaudžiu dešinę už puikią trumpą alegoriją, kuria ji perteikė sutirštintą realybę iš savo subjektyvaus gyvenimo taško. Ponia Inesa, ar tai supratote prieš pradėdama mušti merginą šlapiu skuduru per veidą? Žmonės, atitolę nuo jaunystės, dažniausiai pasižymi blogu bruožu – ne tik pamiršta spalvingus praeities jausmus ir išgyvenimus, bet ir nuvertina, sumenkina juos, atseit „aš dabar protingesnis ir viską geriau žinau“.
Taigi, jei nesupratote, ką Kristina norėjo pasakyti, nuoširdžiai siūlau paskaityti dar kartą, tik šįkart įsileiskite ir jausmus, o ne tik cinišką racionalumo gaidelę. O kai įsileisite, suprasite, kad po sutirštintomis spalvomis ir tiksliais litų suskaičiavimais, apie kuriuos, ponia Inesa, jūs visiškai neužsiminėte, nes, matyt, suprantate, kad tie skaičiukai yra teisingi, o kas dar svarbiau – be galo graudūs ir už juos atsako valstybinis sektorius, kurį jūs taip ginate, slypi vargana, visiškai jauno žmogaus jokiu požiūriu neugdanti realybė.
Nepriklausomai nuo to, ar jis gauna 195 Lt ar 455 Lt, ar jis mokosi VU, ar Šiaulių kolegijoje, ar jo tėvai gyvena Kaune ir važinėja džipu, ar Juodupėje ir važinėja traktoriumi, jaunas žmogus Lietuvoje nėra skatinamas augti, tobulėti, netapti suvargusiu materialistu, o svarbiausia, kritiškai mąstyti. Nekalbu apie vyresniąją kartą – ji jau prarasta. Kol nėra gerų gyvenimo mokytojų, tol retai kada užaugs ir geri mokiniai.
Nepatogu pripažinti, o juolab suvokti, kad mums dažnai trūksta autoritetų, o labiausiai trūksta suvokimo, kam ir kokių mums jų reikia. Mums trūksta ne pačios laisvės, o sugebėjimo esama laisve pasinaudoti ir sukurti ką nors geresnio. Mums trūksta ne šlapių mazgočių per veidą už skaudžių jausmų išliejimą, o palaikymo ir padrąsinimo eiti toliau, nepasiduoti ir svajoti ir tik po to siekti tų svajonių įgyvendinimo.
Taigi, kas dar nesuprato, kur link lenkiu, galiu išdėstyti teisia šviesiai – Kristina, nepasiduok, svarbiausia nebesigailėk savęs, jaučiu, kad turi humoro jausmą, tad už jo ir laikykis. Susirasi darbą, atsilaikysi prieš pinigaujančius ir garbėtroškas universiteto klerkus ir išeisi iš viso šito dar stipresnė, nei esi!
Inesai – būti liberalių politinių pažiūrų yra nei gerai, nei blogai, tačiau siūlau neprikaišioti jų (ar Jūs iš LLRI?), o dar ir su pasipiktinimo ir nepasitenkinimo gaidele. Mano šūkis: „Ir liberalai gali būti empatiški!“
Na, o antras mano diskusijos punktas yra šiek tiek atitolęs nuo konkrečių rašinių ir priartėjęs prie realybės. Bet kuris iš mūsų sąžiningai ir atidžiai pažiūrėjęs į save, išanalizavęs savo veiksmus, pasirinkimus ir patirtį, neabejoju, kad pripažintų, jog svarbiausias visada buvo jis pats. Jam visada rūpėjo, kaip jam pasiseks, ką apie jį pagalvos, kiek pinigų gaus ir kaip išsisuks nuo ko nors, kas jam nepatinka – sakysite, natūralu, išgyvena tik stipriausieji.
Taip, tačiau jei paklausčiau, ar save laikote žmogumi, jūs neabejotinai atsakytumėt, kad taip, ir tada man norisi priminti, kad žmoguje tiek pykčio, pagiežos, noro sumenkinti kitą neturėtų būti.
Tikrai turite laiko, galimybių, vidinės energijos suprasti kitą, užjausti jį ir linkėti gero, o atsiradus progai, ir padėti. Neleiskite tokiems, kaip Kristina, suglebti savo pašonėje, apsimesdami, kad nepastebite, ir išsisukinėdami, kad dėl kažkokių priežasčių negalite padėti.
Jei esate labiau panašūs į ponią I.Gailienę, tuomet tegaliu nuoširdžiai pasiūlyti: pirmiausia pagalvokite, ką darote ir kodėl. Neturėtumėte atsakyti: „Dėl pinigų“, „Iš neturėjimo ką veikti“, „Nes su kažkuo susipykau ir dabar noriu išlieti pagiežą“ ir pan. Tik kupini kuo geriausių protingų norų sakykite tai, ką manote esant teisinga.
Reikėtų mokėti suderinti materialumus ir kasdienį gyvenimą su gebėjimu pakilti virš rutinos ir atsispirti įnirtingam brukalui, kad viskas, ko mums reikia iki visaverčio gyvenimo – tik pavalgyti, pasimylėti, nusipirkti skudurų, aprėkti ką nors, pažiopsoti televizorių ar praeivius.