Judrus, linksmas ir gyvybingas žmogus buvo pasmerktas mirti, nes ligos istorijoje prie trejus metus buvo įrašyta diagnozė – storosios žarnos karcinoma, arba paprastai kalbant – storosios žarnos vėžys.
Nebūtume rašę šio straipsnio, jei tai ir būtų buvusi tėčio mirties priežastis. Tačiau tai buvo liga, kuria, gydytojų nuomone, sirgęs ar sergantis žmogus nevertas gyventi. Niekaip nepavyko įtikinti gydytojų, kad su šia liga jau kovojame 3 metus (būtent prieš tiek laiko tėčiui buvo išoperuotas storosios žarnos auglys) ir toliau kovosime.
„Koks skirtumas – dviem savaitėmis ankščiau ar dviem savaitėmis vėliau atliksiu tyrimus. Juk jis onkologinis ligonis. O ką mes darysime, jei ką rasime?“ – tokius žodžius išgirdome iš Mažeikių ligoninės gydytojo neurologo, nervų skyriaus vedėjo Romualdo Baumino, kai tėtis skundėsi prieš mėnesį prasidėjusiais nugaros, o vėliau ir pilvo skausmais.
Per savaitę atliktos trys echoskopijos ir trys rentgeno tyrimai, pasak gydytojų, padėjo nustatyti skausmų priežastį – osteochondrozė, kitaip tariant, stuburo ataugos, o kaip nereikšmingas, dėmesio nevertas ir šiuo metu gydymo nereikalaujantis dalykas nustatyta pilvo aneurizma.
Pilvo aneurizma tėčiui buvo nustatyta maždaug prieš pusantrų metų, kai nuvykę pasikonsultuoti į Klaipėdos universitetinę ligoninę sužinojome, kad tėčio pilvinė aorta išsiplėtusi iki 4,5 cm. Tačiau tuo metu, gydytojo nuomone, gydymas nebuvo būtinas. Tokią pat nuomonę, kad aortos aneurizmos gydyti nereikia, išgirdome ir dabar – Mažeikiuose.
Tėtis pradėjo gydytis nuo osteochondrozės – gėrė vaistus, mažinančius uždegimą ir skausmą. Teko nutraukti chemoterapijos kursus – tėčiui buvo nustatytos metastazės kepenyse. Chemoterapiją tikėjomės tęsti, kai tik praeis uždegimas ir skausmai.
Dėl viso pikto dar kartą nutarėme vykti į Klaipėdą. Užsirašėme privačiai konsultacijai pas angiochirurgą Darių Skirutį. Diagnozė – krūtinės ir pilvo aneurizma, išsiplėtusi vietomis jau ir iki 9 cm.
„Tokios aneurizmos operuoti nebegalima, nėra net tokios apimties tinklelio. Niekas neapsiims jūsų operuoti“, – išgirdome iš garsiojo angiochirurgo D.Skiručio. Pati baisiausia mūsų klaida, kad patikėjome šiais žodžiais. Patikėjome, kad išgydyti tokios didelės aneurizmos nebėra galimybės ir guodėmės viltimi, kad daugelis žmonių su išsiplėtusia aorta sėkmingai gyvena.
Tačiau nugaros skausmas nesiliovė, kol gegužės 25-osios rytą tapo nebepakeliamas, smarkiai nukrito kraujospūdis. Greitoji į ligoninę tėtį nuvežė dar prieš 6 val. ryto. Budintis daktaras R.Baubinas tėvelį „apžiūrėjo“ neatsikėlęs nuo savo kėdės. Įtarė, kad „gal kažkas viduje trūko“, būklė sunki, todėl paguldė į Mažeikių reanimacijos skyrių.
Verkėme, bet tikėjomės, kad reanimacijoje bus visa reikiama aparatūra, gydytojai budės nuolat ir darys viską, kad pagelbėtų tėveliui. Mes, artimieji, laukėme prie durų be jokios žinios. Išlindusi slaugė paaiškino, kad dabar gydytojai surengs trumpą pasitarimą, o paskui dar keisis pamainos, tad reikia laukti, nes nieko greitai nebus.
Visą gyvenimą prisiminsime gydytoją, nors taip ją pavadinti neapsiverčia ir liežuvis, – Iriną Mikalauskienę. Ji pasirodė tik 11 val. Paklausta, kaip tėvelio būklė, ar niekas pilve netrūko, ji visiškai ramiai pasakė, kad nežino, o sužinos po 2 parų, t.y. žiūrės, jei kraujospūdis kris ir toliau – tai per 2 paras žmogus mirs.
Klausėme jos, ar būtų galima kažką daryti, gal operuoti. Ji sakė, kad pažiūrės ir gal paskambins chirurgui.
Tik po 5 valandų padaryta echoskopija. Paaiškėjo, kad niekas neplyšo, tik aorta gali bet kurią minutę plyšti.
Mažeikių reanimacijoje lankymo valandos 11–12 val. ir 17–19 val. Kai aplankėme, tėvelis skundėsi, kad jam sunku kvėpuoti. Pajungtas deguonies aparatas buvo nustatytas ties 2 padalomis. Tik vėliau sužinojome, kad toks deguonies kiekis tik minimaliai palaiko kvėpavimą, o ką besakyti, kai ligoniui sunku kvėpuoti.
Prašėme kažkaip padėti, gal deguonies daugiau duoti – tuomet slaugė aparatą nustatė ties 4 padalomis. Tėveliui iškart pasidarė lengviau kvėpuoti. Tačiau kitą kartą – jau po 5 valandų – atėjus aplankyti, aparatas vėl buvo užsuktas, o tėvelis gaudė orą. Turėjome vėl prašyti, kad būtų atsukta daugiau deguonies.
Tik po visko supratome, kad mūsų tėvelis buvo jau nuo pradžių sąmoningai žudomas. Žudomas, nes turėjo diagnozę – vėžys, diagnozę, kurią turint, pasak gydytojų, kitos ligos neegzistuoja, o noras pasveikti neturi prasmės. Supratome, kad šios reanimacijos darbuotojoms buvo gaila ir deguonies.
Pirmą parą tėvelis visą laiką buvo sąmoningas, mums atėjus dar ir pasijuokdavo, žadėjo nepasiduoti. Kitą dieną viskas pasikeitė – atėję tėvelį sunkiai atpažinome. Jis sunkiai kvėpavo – deguonies aparatas vėl tebuvo prisuktas iki 2 padalų.
Tėvelis buvo sąmoningas, tačiau sunkiai kalbėjo. Klausėme, ko norėtų valgyti, gal ką atvežti. Priėjusi slaugė pasakė, kad ryte jis suvalgė vieną sumuštinį, o kito, atrodo, jau nebesuvalgė. Niekaip negalime tuo patikėti – kaip žmogus galėjo suvalgyti sumuštinį, jei mums atvykus nebegalėjo net per šiaudelį atsigerti arbatos. Kaip galima tokius dalykus meluoti, slėpti nuo artimųjų?
Lankymo valandai baigiantis, tėvelis visai sunkiai bekalbėjo – buvo prileistas vaistų. Tikėjome, kad jis pailsės ir vakare bus daug žvalesnis, nes gydytoja nuramino, kad hemoglobinas pakilo, kraujospūdžio nebereikia palaikyti su vaistais – tėtis pats palaiko reikiamą kraujospūdį.
Slaugė priminė, kad dabar jau 12 val. ir lankymo valandos baigėsi. Tėtis nieko nesakė, bet labai stipriai laikė mamos ir sesers ranką nenorėdamas paleisti, tarsi norėdamas kažką pasakyti, paprašyti mūsų pagalbos, gal maldavo išsivežti iš čia. Išeidami iš palatos nesitikėjome, kad tai bus paskutinis mūsų pokalbis.
Laukėme prie reanimacijos durų, nors lankymo valandos prasideda tik nuo 17 val. Laukėme su viltimi ir nekantrumu, nes norėjome tėčiui pranešti, kad susitarėme su Vilniaus Santariškių klinikos angiochirurgais dėl aortos tinklelio uždėjimo.
Norėjome pranešti, kad prieš pora savaičių Klaipėdos ligoninės angiochirurgo D.Skiručio pasakyti žodžiai, jog tokio dydžio tinklelių nėra, o operacija neįmanoma, tėra tik eilinis gydytojų išsisukinėjimas, nenoras padėti sergančiajam, kurio ligos istorijoje įrašyta diagnozė – vėžys.
Visi norėjome kuo greičiau patekti į palatą, tačiau 17 val. iš palatos išlindusi gydytoja piktai burbtelėjo, kad turi sunkų ligonį ir nieko neįleis, tad galime net nelaukti. Nieko daugiau nepaaiškino, tik vėliau sužinojome, kad buvo atvežta po avarijos nukentėjusi moteris.
Mes niekur nesitraukėme, sakėme, kad būsime čia ir naktį, bet vis tiek pamatysime tėtį. Laukėme kantriai, nes bijojome supykdyti gydytojus, bijojome, kad neleis pas tėvelį visai beįeiti. Tai turbūt ir buvo didžiausia mūsų klaida. Reikėjo veržtis su piktumais, nebijoti daktarų. Vis praeinančių gydytojų klausėme, ar galime jau įeiti, kaip tėvelio sveikata, kad norime tėveliui įduoti paruoštus pietus.
Prašėme įleisti, bet išgirdome keistą, absurdišką atsakymą: „Visur pilna kraujo, negąsdinsime...“ Atrodo, kad operacijos atliekamos ne operacinėje, bet reanimacijoje – prie kitų ligonių. Išlindusi gydytoja pasakė, kad tėtis dūsta, bet tuoj mus įleis aplankyti. Laukėme dar, nes juk„gydytoja pasakė, kad tuoj įleis.
Be kelių minučių 22 val. išėjo slaugė ir pasakė, kad galime įeiti tik kelioms minutėms. Pamatyto vaizdo niekada nepamiršime gyvenime – tėvelis buvo komos būsenos, nekalbėjo, nereagavo, o atmerktos akys žiūrėjo į nieką, žvilgsnis buvo kupinas skausmo. Daktarė ir slaugė stovėjo atokiau, visiškai ramios. Nors tėtis buvo dar gyvas, medikai nieko nedarė!
Sesuo prisiminė plaučių ventiliavimo aparatą ir paprašė gydytojos jį įjungti. Irina Mikalauskienė atšovė: „Kam jungti? Juk tai naujų kepenų nepakeis.“ Sakė, kad juk anksčiau ar vėliau jis vis tiek mirs. Mums pradėjus šaukti, kad pajungtų, pagaliau sutiko. Tačiau pridūrė, kad kokia nauda iš šito, juk reanimacijoje guli žmogus su plaučių ventiliavimo aparatu jau 13 para. Suprask, guli ir užima reanimacijos lovą!
Pamačiusi, kad mes verkiame, viena slaugė sakė: „Juk sakiau, kad nereikia visai jų įleisti.“ Atrodo, kad jos neturi artimųjų, neturi širdies. Nenorėjome išeiti iš palatos, tačiau norint, kad įjungtų plaučių ventiliavimo aparatą – privalėjome. Išėjome tik sulaukę pažado, kad įleis, kai tik įjungs aparatą.
Sugrįžę į palatą tėvelio balso taip ir nebeišgirdome, nebesulaukėme tėvelio reakcijos, mielo ir artimo žvilgsnio. Niekada nesuprasime, niekada nerasime pateisinimo, kodėl I.Mikalauskienė iš mūsų atėmė galimybę bent atsisveikinti su tėveliu, nors už reanimacijos durų praleidome 7 valandas.
Tėtis dar buvo sąmoningas, žinojo, kad ateisime aplankyti, laukė mūsų. Niekada nebesužinosime, ką tėtis mums norėjo pasakyti. Belieka tikėtis, kad jis juto, jog mes esame šalia už durų, tikėtis, kad išgirdo mūsų atsisveikinimo žodžiu,s pasakytus prie jo karsto.
Neįmanoma suprasti, kodėl taip gydytoja pasielgė. Ji teisinosi, kad gydė jauną moterį, o mūsų tėtis juk buvo onkologinis ligonis, nors mirties priežastis nebuvo susijusi su onkologine liga, jis mirė nuo viršutinių kvėpavimo takų nepakankamumo, o tiksliau – buvo šaltakraujiškai uždusintas.
Jau ne pirmą kartą susidūrėme su tokia gydytojų reakcija – jei gydytojai išgirsta, kad žmogus serga ar sirgo onkologine liga, jis gydytojų akyse yra „nurašomas“. Reikia maldauti, kad atliktų reikiamus tyrimus, skirtų gydančius vaistus ir pan.
Mažeikių gydytojai kaip susitarę tvirtino, kad Mažeikiuose nėra atliekama kompiuterinė tomografija, kad neturi tokio aparato. Vykome specialiai į Klaipėdos Jūrininkų ligoninę, kurioje medikai labai nustebo ir patvirtino, kad tokį aparatą Mažeikiai turi, tik jo nenori naudoti. Tik kokią teisę turi gydytojai rinktis, ką gydyti, o ko ne?
Nejau vyras, sulaukęs 58 metų, nebeturėjo teisės į gyvenimą? Nejau teisę į gydymą, į gyvenimą turi tik jauni? I. Mikalauskienė tarsi pasiteisindama atšovė: „Mano vyras taip pat mirė.“ Tokio abejingumo, tokio medikų šaltumo nebuvome matę. Jokio žmoniškumo ar užuojautos.
Rašėme šį laišką, nors žinome, kad tai mūsų amžinatilsį tėvelio nebesugrąžins, tačiau labai skaudu, jei apie tokį Mažeikių reanimacijos „gydymą“ nepasakytume, nutylėtume. Gal tai padės kitiems žmonėms, atsidūrusiems panašioje situacijoje.
Tėvelio nebėra – liko tik neatsakyti klausimai, ilgesys ir skausmas. Tai lyg baisus sapna,s iš kurio niekaip negalime pabusti.