Iš pirmo žvilgsnio situacija gana banali: keletas lietuvių vežėsi gyvūnus į užsienį, muitinėje paaiškėjo, kad dokumentai ne visiškai idealiai sutvarkyti, todėl gyvūnai buvo konfiskuoti, vėliau užmigdyti. Iš lietuvių transportuotojų paimta bauda, jie dar papildomai įsiskolinę. Gaila šuniukų. Tačiau pats įvykis nušviestas ne ypač objektyviai. Visų pirma, straipsniuose galima susipažinti tik su vienos pusės (lietuvių) argumentais. Laikraščio redakcija net nepasistengė susisiekti su Danijos vidaus struktūromis ir išgauti jų poziciją (ir kažin ar taip pasielgs ateityje).
Antra, birželio 2 d. publikuotame straipsnyje paviešinti įvykiai buvo perpasakoti N.Kovzanienės, asmens, kurio įvykio vietoje netgi nebuvo. Tik kitą dieną imtasi kurpti širdį draskančią istoriją iš pirmų lūpų. Todėl vienašališkas įvykio aprašymas ne tik mažai įtikina, bet ir verčia abejoti detalėmis.
Niekas (bent kol kas) negali oficialiai patvirtinti, kad šuniukų dokumentuose tebuvo tik ta vienintelė klaidelė dėl dviejų dienų iki reikiamo amžiaus. Niekas negali patvirtinti, kad gyvūnų transportuotojai nepažeidė ir kitų nuostatų. Ir niekas negali patvirtinti, kad su autobuso keleiviais pareigūnai neteisingai elgėsi. Net jei pareigūnų reakcija ir buvusi pakankamai griežta, niekas negali patvirtinti, kad keleiviai to kokiu nors būdu neprovokavo. O kaip patvirtinsi, jei savo poziciją išsako tik tie, kurių užgautos ambicijos bei paplonintos piniginės?
Kaip galima suprasti iš autobuso vairuotojo pasakojimo, nepasidomėta iš anksto Danijoje galiojančiais įstatymais. Šuniukai laikyti autobuso salono viduje, tik vėliau jie perkelti į narvus, nujaučiant, jog laikymas salone gali prieštarauti taisyklėms. Deja, kai kurios pasakojimo detalės nepatikrintinos, todėl įmanomos įvairios spekuliacijos. Atsiųsta filmuota medžiaga taip pat gana neaiški bei neatskleidžianti visų detalių.
Todėl galima tvirtinti, kad laikraštyje pasirodę pranešimai prilygsta mokinio rašinėlio lygmeniui. Straipsnių tonas per daug emocionalus, apeliuojama ne tiek į faktus, kiek į skaitytojo jausmus. Todėl kyla klausimas, kodėl rimtas prestižinis Lietuvos dienraštis užsiima tokiomis subjektyviomis rašliavomis. Be abejo, tokių įvykių viešinimas turi daug gilesnę prasmę ir daug skvarbesnį tikslą nei vien siekį atkreipti dėmesį į gyvūnų skriaudėjus.
Straipsniuose jau eilinį kartą kuriama nacionalinė priešprieša, kuri stereotipizuojama minėtais pavyzdžiais. Anksčiau kalbėta apie Palangos „gerus dosnius rusus“ bei „įžūlius olandus“. Dabar kalbama apie „šaltakraujus žudikus danus“ bei „aukas lietuvius“. Nesunku įsitikinti, kad minėtose publikacijose net nesistengiama užgniaužti galimų nacionalinių priešpriešų, jos tik labiau provokuojančios. Efektas aiškus: internetiniai komentuotojai nebekalba apie „Danijos muitinės pareigūnus“, jie kalba apie „danus“, „danų tautą“, netgi „danų rasę“. Grįžtame prie prieškario šovinizmo.
Galima iš dalies suvokti tokią taktiką, ja tikriausiai stengiamasi pademonstruoti emigracijos į Vakarus tamsiąsias puses, lietuvių ir kitų tautų susidūrimo padarinius (kuo niūresnius). Studentė, išdrįsusi prakalbti apie Lietuvos socialinės sistemos gniaužtus bei emigraciją kaip pateisinamą alternatyvą, sutrypiama kaip visuomenės atskalūnė, pasigailėjimo verta menkysta, tautinių idealų išdavikė. Suprantu, tokiu būdu stengiamasi sustabdyti vadinamąjį Lietuvos „išsivaikščiojimą“. Bet ar tokios priemonės veiksmingos? Tiesa, gal lietuvių tautoje ir pavyksta įžiebti neapykantą tam tikroms kitoms tautoms, tačiau savos valstybės trūkumai nuo to nepasidaro mažesni. Todėl derėtų į bet kokius vertinimus iš svetimų lūpų žvelgti atsargiai ir netaikant pražūtingų stereotipų. Antraip mes patys virsime nekaltais šuniukais, užnuodytais klaidingos informacijos bei taip ir nesuvokusiais, kas dėl viso to kaltas.