1997 m. liepą atsirado naujas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 413 straipsnis – „Nelegalus darbas“ (įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d.), pagal kurį nelegalų darbą dirbantis asmuo buvo baudžiamas 50 litų bauda, o už pakartotinį per metus tokį pat pažeidimą – 100 litų bauda. Tokia tvarka galiojo iki pat 2002 metų gruodžio 31 d.
Nuo 2003 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo minėto ATPK 413 straipsnio pakeitimai, ir iki šiol baudžiamas tik darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, bet ne darbuotojas.
Praėjus daugiau nei aštuoneriems metams vėl norima grįžti prie senos, bet neužmirštos tvarkos. Panagrinėjus naują Nelegalaus darbo draudimo įstatymo projekto redakciją (2011 m. birželio 6 d. projektas Nr.10-3402-05, pateiktas LR Vyriausybei svarstyti 2011 m. birželio 6 d.) (toliau – Projektas), matyti, kad pagal Projektą siūloma bausti visus nelegaliai dirbusius fizinius asmenis, tarp jų ir darbuotojus (Projekto 6 str. 10 d.).
Beje, dar 2011 m. kovo 23 d. LR Vyriausybei pateiktame svarstyti projekte Nr. 10-3402-03 to dar nebuvo. Vėzdas dabar nepalyginti sunkesnis: pagal siūlomą ATPK 413 straipsnio redakciją, jeigu darbuotojas pirmą kartą pakliuvo dirbęs nelegaliai – bauda nuo 500 iki 1000 litų, jeigu antrą kartą per metus – bauda nuo 1000 iki 3000 litų.
Tačiau svarbiausia ne bausmės dydis, o klausimas – už ką norima bausti? Savaime suprantama – už nelegalų darbą. O kas tai – nelegalus darbas?
Projekto 3 straipsnyje aiškinama štai taip: „1.Nelegalus darbas – tai bet kokios formos veikla, atliekama darbdavio naudai ir (ar) jam vadovaujant ir (arba) jam prižiūrint, kuri atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) kai darbdavys, esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, nesudaro rašytinės darbo sutarties; 2) kai darbdavys nepraneša Valstybinėms socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki numatytos darbo laiko pradžios; 3) kai darbdavys nelegaliai įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikant norminių teisės aktų nustatytos įdarbinimo tvarkos; 4) kai individuali veikla vykdoma jos neįforminus teisės aktų nustatyta tvarka. 2. Nelegalus darbas draudžiamas.“
Pirmiausia, ar yra skirtumų tarp šiuose keturiuose punktuose paminėtų darbų? Teisiškai vertinant, tai – esminis klausimas. Pirmaisiais trimis atvejais darbas atliekamas pagal darbo sutartį, jos šalys yra darbdavys ir darbuotojas, jas sieja darbo teisės santykiai ir tuomet taikomi darbo įstatymai (Darbo kodeksas (toliau – DK) ir kiti).
Ketvirtame punkte nurodytas darbas – tai darbas (veikla) civilinės sutarties (rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, kt.) pagrindu, šios sutarties šalis sieja civiliniai teisės santykiai ir jų atžvilgiu taikomi civiliniai, bet ne darbo įstatymai.
Taigi pagal Projekto 3 str. 1 d. 1–3 punktuose nurodytą nelegalaus darbo sąvoką kalbama apie darbą pagal darbo sutartį. Ką gi matome? Šiais atvejais nelegalus darbas pasireiškia tik vienos darbo sutarties šalies – darbdavio – kaltais veiksmais („kai darbdavys...“).
Tokiu atveju, sprendžiant vien iš šios įstatymo formuluotės, natūralu paklausti: ar tuomet yra koks nors pagrindas traukti atsakomybėn kitą darbo sutarties šalį – darbuotoją, nesvarbu ar jis Lietuvos, ES šalies, trečios šalies pilietis, ar asmuo be pilietybės, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena, ir kitų aplinkybių?
Atsakymas, manau, vienareikšmiškas: visiškai jokio pagrindo nėra, darbuotojas šia niekuo dėtas. Ir kitaip būti negali. Pavyzdžiui, nelegalus darbas – tai kai darbdavys, esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, nesudaro rašytinės darbo sutarties (Projekto 3 str. 1 d. 1 p.). Atkreipkime dėmesį, jog darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl darbo sutarties sąlygų (LR DK 99 str. 1 d.).
Po to darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą ir t.t. (DK 99 str. 2 d.). Taigi visa DK 99 straipsnio 2 dalis skirta veiksmams, kuriuos galima pavadinti darbo sutarties įforminimu.
Taigi Projekto 3 str. 1 d. 1 p. nurodytas pažeidimas siejamas su DK 99 str. 2 dalimi, t.y. nelegalus darbas – tai jau sudarytos darbo sutarties neįforminimas DK 99 str. 2 d. nustatyta tvarka.
Jeigu taip, tuomet remkimės DK 99 str. 3 d.: „Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys.“
Taigi kokią realiai įtaką šioms darbdavio pareigoms gali padaryti į darbą priimamas asmuo? Kokių įgalinimų pastarajam įstatymas suteikia dalyvauti šiame procese, jį kontroliuoti ir jį veikti tinkama linkme? Jokių. Ir, sakyčiau, kitaip būti negali, nes šiame etape tik priėmęs kitą asmenį į darbą asmuo vienintelis gali ir privalo viską įforminti kaip priklauso. Dėl to, kad būtent šis asmuo siūlo darbą, jis šią akimirką yra padėties šeimininkas ir todėl tik jis gali ir turi sutvarkyti visus formalumus.
Šiame etape dviejų prieš tai besiderėjusių lygiateisių asmenų padėtis iš esmės pasikeičia: vienas tampa tuo, kuris suteikia darbą, ekonomiškai, o dažnai ir teisiškai stipresne darbo sutarties šalimi, darbdaviu, kitas – tuo, kuris imasi darbo funkcijos, pavaldžiu darbdaviui darbuotoju, silpnesne sutarties šalimi.
Tą patį galima pasakyti ir apie Projekto 3 str. 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus, kai irgi tik nuo darbdavio priklauso juose nurodyti veiksmai.
Galu gale, kokios garantijos pagal Projektą suteikiamos darbuotojui, jeigu jis vis dėlto ryšys parodyti pilietinį sąmoningumą ir paviešins nelegalaus darbo (savo ar savo bendradarbio) faktą? Kas jo laukia? O gi jis nebus nubaustas tūkstantine bauda, nes jeigu nelegaliai dirbęs asmuo praneša apie nelegalų darbą šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms, jis atleidžiamas nuo atsakomybės.
Na, gerai. O kaip su darbu, kaip su tuo gyvybiškai svarbiu žmogui ir jo šeimai dalyku, kurio taip troško, siekė, dėl kurio jis dėjo tiek pastangų ir pagaliau pasiekė? Galima neabejoti – tą darbdavį jis gali pamiršti amžiams, nes nė vienas darbdavys nenorės taikstytis net su mintimi apie jo pašonėje vis dar dirbančiu tokiu asmeniu ir ras galimybę vienu ar kitu būdu jo atsikratyti. Vadinasi, darbą darbuotojas garantuotai praras.
Tai visuomet pripažindavo ir įstatymų leidėjas. Antai, kai teismas nustato, jog darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jis darbuotojo į darbą negrąžina, o taiko kitas – pinigines – garantijas (DK 297 str. 4 d.).
Taigi po ilgo, varginančio ir daug kainuojančio bylinėjimosi asmuo geriausiu atveju gaus (jeigu realiai galima bus išieškoti) kažkiek pinigų, bet vėl liks bedarbiu. Praneš apie pažeidimą ir nukirs šaką, ant kurios sėdi?
Beje, pora pastebėjimų dėl to pranešimo. Kažkodėl dirbančiam asmeniui atleidžiama, tik jeigu jis praneša ne bet kam, o, kaip nurodyta Projekto 6 str. 10 d., tik šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms, t.y. darbo inspekcijai, mokesčių inspekcijai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ir policijai. O kodėl, pavyzdžiui, ne „Sodrai“?
Manau, logiška, turint galvoje, kad „Sodrai“ nepranešama apie tokio asmens darbo pradžią (beje, kodėl apie darbo pradžią, o ne apie socialinio draudimo pradžią?). O jeigu asmuo pasakė apie tai garsiai – žurnalistui, televizijai, kuriam nors kitam valstybės pareigūnui? O jeigu vis dėlto tai padarė anonimiškai (o tai juk visiškai suprantama)?
Tiesa, apie pažeidimą nepranešusiu asmeniu irgi pasirūpinta. Darbdavys, leidęs dirbti nelegalų darbą, įpareigojamas išmokėti nelegaliai įdarbintam asmeniui priklausantį nelegalaus darbo užmokestį, ne mažesnį kaip LR Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio ir ne mažiau kaip už tris mėnesius, nebent darbdavys arba nelegaliai dirbęs asmuo gali įrodyti, kad nelegalus darbas buvo atliekamas trumpesnį laiką. Toks principas visiškai teisingas.
Iš kitos pusės, geriausiu atveju darbuotojui pavyks gauti 2,4 tūkst. litų (MMA šiandien – 800 litų) (jeigu nekils ginčo su darbdaviu dėl galimai trumpesnio negu trys mėnesiai darbo ir pavyks priversti darbdavį sumokėti tuos pinigus), o po to iš šios sumos darbuotojas turės atseikėti nuo 500 iki 3000 litų (jeigu pakartotinai per metus bus užkluptas) valstybei kaip administracinę baudą.
Projekte yra ir daugybė kitų netikslumų, neaiškumų, prieštaravimų. Pavyzdžiui, rangovas, paslaugų teikėjas – tai asmuo, kuris pagal sutartį su darbdaviu teikia paslaugas (Projekto 2 str. 5 d.). Apskritai, ar nelegalus darbas – tai darbo, ar vien tik mokesčių įstatymų pažeidimas?
Bet kol kas norisi paklausti: taigi kokiu pagrindu traukiame atsakomybėn ir asmenį, kuris ne tik kad pagal įstatymą neturi, o ir net pagal gyvenimo dėsnius negali turėti menkiausios galimybės kažką pakeisti ta kryptimi, kurią sumodeliavo Projektas?
Manau, tai būtų visiškai neteisinga ir neteisėta. Dar daugiau. Toks teisinis reguliavimas, jeigu jis būtų įgyvendintas, reikštų ne ką kita, o tiesioginį ir, sakyčiau, šiurkštų Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės laisvai pasirinkti darbą suvaržymą, visų ES teisės aktų pažeidimą.