Mes patys sukūrėme ne valstybę, bet išoriškai į ją panašų liguistą organizmą. Valdžia yra, piliečiai yra, rinkimai lyg ir vyksta, ekonomika lyg ir veikia, teisės aktai lyg ir galioja. Lyg ir, bet...
Susidaro įspūdis, kad mūsų susikurta Lietuva primena lietuvio parduodamą automobilį – pagamintas 1990 metais, iki paskutinės akimirkos „drožtas“ bekelėse, mechanizmas taip sulopytas, kad nesubyrėtų kol mašiną apžiūri pirkėjas.
Palinkus virš Lietuvos baisu net giliau kvėpuoti, nes stipresni oro virptelėjimai gali nupūsti mūsų imituotos valstybės pamatus.
Ar mūsų šalyje veikia rinkimų teisė? Lyg ir veikia, bet savo akimis ne kartą esu matęs, kaip perkami rinkėjų balsai. O ar mūsų valstybėje veikia ekonomika? Lyg ir veikia, bet kontrabandininkus mes renkame merais, o rūkome rusiškas cigaretes.
Gal mūsų valstybėje gerbiama teisė? Teisės aktai lyg ir yra, bet mes neatiduodame lementauskų prokurorams, kad vėliau taip nepasielgtų su mumis.
O atsakykite pridėję ranką prie širdies - ar jūs suprantate, kas per velnias yra tos žmogaus teisės? Spaudos ir žodžio laisvė? Tolerancija? Kažkoks kapitalistų išmislas, kurį amerikonai bando mums primesti. Jei virš mūsų valstybės palinkus Europos Sąjungos galva – tai žmogaus teisės yra vienas svarbiausių mūsų siekių! O galva nusisuka, tai spjoviau aš ant visų tų p*** ir juoda*****!
Net mūsų prezidentė imituotai valstybei puikiai tinka. Putliame veidelyje sužvangantys aštrūs žodžiai, lyg geležys manų košėje, garso bangomis nusirita per viešųjų ryšių radiatorius ir susprogsta imituotais pokyčiais.
Mūsų politikai imituoja politiką, mūsų valstybės tarnautojai imituoja darbą, mūsų daininkai imituoja dainavimą, krivickai imituoja žurnalistiką.
Mes gyvename šalyje, kurioje kasdien suvaidiname valstybę, sumeluojame vieni kitiems ir pikti bei išsekę nueiname miegot. Mes nuolat vienas kitą bandome apgauti, apvogti, apsukti. Ir todėl pampstame nuo melo bei nepasitikėjimo.
Mūsų virėjai vagia maistą, baldininkai vagia ratukus nuo kėdžių, studentai nusirašinėja, turgininkai klastoja pardavimų dokumentus. Prekybos centruose parduodame „išplauto majonezo mišraines“, baruose skiedžiame alų, parduodami automobilį atsukame ridą, sostinės centre pardavinėjame padirbtus rūbus, statome „popierinius“ namus, kuriame fiktyvias įmones, rengiame imituotus viešuosius pirkimus.
Jeigu gyvenimą Lietuvoje galima palyginti su gyvenimu dėžėje, tai mes egzistuojame susispaudę, apgaudinėdami ir bijodami likti apgautais. Mes savo dėžėje vienas iš kito vagiame, meluojame, spaudomės, dergtiame dežę, bezdame ir nesilaikome savo pačių taisyklių.
Mūsų dėžę ne kartą buvo sulamdę raudonieji kaimynai - blogieji klasės berniukai. Todėl mes nebetikime, kad verta savo dėže rūpintis ir reikia ją puoselėti.
Todėl visi gyvename pavargę, pikti ir šizofreniški. Pavargę nuo to, kad reikia saugotis, jog kas neapgautų. Ir saugotis, kad neįkliūtum apgaudinėdamas, vokdamas, meluodamas.
Tad gal pagaliau baikime vaidint! Kam mums reikia imituoti valstybę ir gyventi tokioje liguistoje atmosferoje?
Imkime ir pradėkime pardavinėti vietas į Seimą! Nereiks pirkt balsų, gyvenimas taps paprastesniu, bus mažiau melo ir mažiau įtampos. Galime ir daugiau seimų sukurti! Kad tik kas pirktų tas kėdes.
Gal imkime ir nuteiskime už ką nors protingiausius, turgingiausius, gražiausius! Kam reikia savoje dėžėje auginti geresnius už mus ir taip patirtį pavydą, neigiamas emocijas.
Imkime ir panaikinkime muitus, muitines, pasieniečių tarnybas. Suplėšikime įstatymus, nebesilaikykime teisės aktų, išmontuokime greičio matuoklius. Išsidalinkime kapitalistų verslininkų turtą, savaip pasiskirstikime Europos pinigus. Galiausiai, išrinkime prezidentu Selą!
Chebra, negi mes kokie kvaileliai, kad prieš kažką bandome vaidinti ir imituoti? Kam mums to reikia? Nebesistenkime, jau užteks vaidinti valstybę. Mus tai sekina ir vargina.
Būkime tokiais, kokias būdami gausime daugiausiai naudos čia ir dabar. O kas bus ateityje - ne mūsų reikalas.