Renginys prasidėjo šlovinimo giesmėmis, taip mėgstamomis jaunimo. Sudalyvavome Šv. Mišiose, kurias laikė Kauno Vytauto bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius. Jo vedimas buvo labai įtaigus ir jaudinantis. Dalyvavome visus suartinančiame žaidime „Šv. Dvasios tunelis“, kur visi susikabinome po du ir nutiesę gyvąją eilę, laiminome kiekvieną pasilenkusį, prabėgantį pro susikabinusių rankų grandinę. Kas švelniai paliesdavo, kas patapšnodavo, o kas ir stipriau trinktelėdavo - nuo to tik skleidėsi šypsenos.
Po tokio visus vienijančio žaidimo, buvo malonu dalyvauti bendrose suneštinėse vaišėse su įvairiausiais išmoningai pagamintais sumuštiniais, skaniais naminiais pyragais, atsigaivinti gira tiesiai iš statinaitės, ramunėlių ir kitų žolelių arbata.
Kas dar dalyvavo užtarimo maldoje, kas bandė suprasti , kaip galima pačiam melstis, kas tiesiog kalbėjosi apie artimus sielai dalykus.
Pavakary buvo suręstas didžiulis laužas ir jį uždegus, skambant muzikai, prasidėjo apeiginiai žydų šokiai. Tai buvo įstabu. Tuose šokiuose - visa gyvenimo esmė, išreiškiama per rankų judesį ir žingsnelius: žmogus žengia kelis žingsnius link Dievo, po to kelis atgal, vėl į priekį, ir vėl atgal, galiausiai, kad ir kiek besipainiojęs, jis vis tiek kelia rankas aukštyn, tiesia jas link Dievo. Pageidaujant jaunimui, dar šokome „Čingischaną“, „Kiaulės grikiuose“ ir kitus linksmus šokius. Buvo be galo smagu.
Man buvo taip gera, kad norėčiau pakviesti kitais metais atvykti ir jus, skaitytojai. Ten esantys žmonės buvo nuostabūs, nuo jų sklido tokia šiluma, meilė, kad niekam net į galvą nešovė, kad reiktų prie viso šito dar alaus ar kancerogenų. Niekas nenorėjo dirbtinės miglos ant akių, niekas neleido nuodingų dūmų kitiems į veidus. Buvo gera būti kartu, dalintis gėriu ir šiluma.