Taigi net 54 proc. visų emigrantų - jauni žmonės.
Turbūt šie skaičiai nieko nenustebins. Jau daug kalbėta tiek apie emigracijos mastą, tiek apie jaunų žmonių svarų įnašą į šį procesą. Vyriausybė daug kalba apie šio proceso sukeliamą žalą, pasekmes bei, žinoma, priemones, turinčias padėti stabdyti greitėjantį procesą (asmeniškai neteko susidurti su jokiomis Vyriausybės pastangomis siekiant pažaboti emigraciją, galbūt kaltas mano amžius, dėl kurio nepatenku įtarp 54 proc. emigruojančiųjų pagal amžių).
Nesileiskime į nuvalkiotas kalbas apie tai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl jiems taip blogai Lietuvoje, kodėl didžiausia emigracija pastebima tarp mokslus baigusių jaunuolių, kaip jiems sunku įsitvirtinti darbo rinkoje. Apie tai daug kalbėta, daug diskutuota.
Skaitant straipsnius emigracijos tema, retai rasime paminėtą vieną svarbiausių aplinkybių, darančių įtaką žmonių judėjimui į kitas šalis. Tai – žmonių požiūris ir nuotaikos. Prezidentė gerai pastebėjo: ,,Mes vertiname tuos pačius procesus daug blogiau negu kiti Vakarų Europos žmonės. Mes liūdime, kritikuojame save labiau, panikuojame labiau, vertiname neigiamiau.“
Kuriam iš mūsų nėra kilę minčių, jog būtų gerai gyventi kitoje šalyje, mėgautis nuostabiu gyvenimu, kuris rodomos televizorių ekranuose arba filmuose, visiškai negalvoti apie ateitį. Jauną žmogų labai lengva paveikti, sukurti iliuzijas. Jis dar tiki svajonėmis, kurios gali įšsipildyti tik kitoje šalyje. Kodėl būtent kitoje šalyje? Todėl, kad tokį pasaulėvaizdį formuoja televizija bei žurnalai, nuo kurių jauni žmonės ypač priklausomi. Ar prisimenate bent vien straipsnį ar laidą, kuriame būtų rašoma, kaip emigrantui buvo blogai Vakarų valstybėje (atmetus tėvynės ilgesį)?
Galbūt aš mažiau apsiskaitęs, bet tokių straipsnių ar laidų nesu matęs. Tai vyksta dėl to, jog stengiamasi atskleisti ir parodyti gyvenimą tų žmonių, kuriems pasisekė. O kur ta didžioji dalis emigrantų, kurie grįžta nepatyrę stebuklingo praturtėjimo, kurie suvokia, kad užsienyje pinigai nemokamai nedalijami? Dalis žmonių gali pamanyti, jog tokių nėra, jog gyvenimas ten toks kaip pasakose, su laiminga pabaiga.
Pripažinkime, mūsų Lietuva ganėtinai demokratiška ir tolerantiška šalis, atvira inovacijomas ir idėjoms. Tereikia noro ir valios veikti, įgyvendinti idėjas, užsiimti norima veikla, kuriai tikrai yra tinkamos sąlygos. Nenorėkime, kad viskas būtų pateikta tarsi ant lėkštutės, dėl savo svajonių galime ir pakovoti. Galbūt daugelis pamanys, jog į Lietuvą žiūriu per rožinius akinius. Jei tai ir tiesa, per juos vaizdas tikrai geresnis.