Tačiau šįsyk prie mūsų lietuviškos kompanijos picerijoje priėjo jaunas oficiantas ir paklausė, iš kur esame atvykę ir kokia kalba kalbame. Pradėjome aiškinti, jog esame iš Lietuvos, kur ta Lietuva yra. Jaunuolis pertraukė (vėliau paaiškėjo, jog jis yra Režisūros instituto studentas) ir pasakė, jog Lietuvą žino ir net sostinę Vilnių, tačiau daugiausia pažįsta dėl E.Nekrošiaus pastatytų spektaklių pagal A.Čechovą.
Jis pranešė, jog laiko E.Nekrošių genialiu režisieriumi, taip pat, kad mokosi rusų kalbos, nes norėtų originalo kalba paskaityti A.Čechovą, F.Dostojevskį, kitus rusų klasikus.
Šį epizodą prisiminiau po istoriko A.Tylos pasisakymo Seime, minint Gedulo ir Vilties dieną. „Šia proga, – apgailestavo profesorius. – Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko ir vietos bei tematikos šiai mūsų dramai (tremties – aut.past.) pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje.“
Panašaus pasažo, kaip jau įprasta, deja, mūsų minėjimams, galima būtų tikėtis iš kokio nors populisto - politiko, bet ne iš universiteto profesoriaus... Manau, kad mano Romoje sutiktas jaunas italass būtų labai nustebęs, išgirdęs tokį E.Nekrošiaus kūrybos įvertinimą.
Galima sutikti ir net pritarti istorikui A.Tylai, kad lietuvių, kitų tautų prieškario ir pokario tautų tremtis verta rimtesnio meninio įamžinimo, tačiau kuo čia dėtas A.Čechovas? Iš tiesų tremties tema laukia savo menininkų, kūrėjų, rašytojų ar dramaturgų. Tačiau ar dėl to reikia priekaištauti dabar kuriantiems mūsų talentingiausiems menininkams, kurie garsina Lietuvą, interpretuodami pasaulinę klasiką, kas ypač svarbu nuolatinių mūsų politikų nusišnekėjimo, netolerancijos, drįsčiau teigti neeuropietiškumo fone? O gal uždrauskim A,Čechovą, gal dar ir Getę ar Hamsuną, gėdinkim savo režisierius, kurie išdrįs šių menininkų kūrinių imtis?
Jei jau kalbėti apie A.Tylos minimą temą, tai ją pasaulinėje literatūroje, mano nuomone, geriausiai įprasmino F.Dostojevskis savo „Užrašuose iš mirusiųjų namų“. Pats pergyvenęs tremtį, nes buvo areštuotas ir nuteistas, iš pradžių mirties bausme, kuri paskutinę minutę buvo pakeista katorga ir tremtimi Sibire, genialusis rašytojas išliko optimistas: „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką.“
Tačiau jis buvo rusas, rusų rašytojas. Tiesa, kildino save iš Lietuvos, iš Pinsko maršalkos Petro Dostojevskio, kuris 1598 metais buvo išrinktas į Seimą. Ko gero pagal A.Tylą net ir F.Dostojevskio „Užrašų iš mirusiųjų namų“ pastatymas mūsų teatre netiktų. Net jeigu tai ir būtų E.Nekrošiaus ar R.Tumino spektakliai.
Viena garsi rusų žurnalistė yra pasakiusi, kad Kremliui rusofobai yra reikalingi. Po tokių minėjimų ir panašių į A.Tylos pasisakymą iš Seimo tribūnos, Kremliui iš tiesų nesunku bus varyti propagandą, taip pat ir tarptautinei bendruomenei, kad Lietuva yra rusofobiška.
Ačiū Dievui, kad E.Nekrošius Romoje ar R.Tuminas Maskvoje savo talentu ir darbu tai sugeba, jei ne paneigti, tai bent jau kiek pagerinti prastą mūsų šalies įvaizdį. O „Dėdės Vanios“ ar „Vyšnių sodo“ problemos („pergyvenimai“, anot A.Tylos), pasirodo, tebėra aktualūs ir Romai, ir Paryžiui, ir Peterburgui, ir, beje, Vilniui, o ir šiaip pasauliui. Atrodo, jie, mūsų talentingieji, kaip ir F.Dostojevskis tiki, kad „menas išgelbės pasaulį“.