Įdomiausia tai, kad mano santykius su alkoholiu atrankoje aiškinosi ne bet koks ministerijos klerkas, o aukščiausias tarnautojas – kancleris. Tai asmuo, kuriam yra pavaldūs faktiškai visi įstaigos tarnautojai.
Dar labiau nustebau, išgirdęs gyvenimišką situaciją, kurioje privalėjau pasirinkti vieną iš blogybių - pietų pertraukos metu Aplinkos ministerijoje (t.y. darbo vietoje) išgerti alkoholio arba jo atsisakyti, tačiau taip „nepritampant“ prie ministerijos kolektyvo.
Tokia atranka mane mažų mažiausiai nustebino. Man piršte piršosi tokios išvados: Aplinkos ministerijoje yra problemų dėl svaigalų vartojimo, įstaigos tarnautojai piktnaudžiauja alkoholiu pietų metu tarnybos vietoje. Stikliuko mėgėjų ministerijoje yra tiek daug, kad tuo susirūpinęs pats kancleris; jis siekia kontroliuoti abstinentų ir alkoholikų atrūšiavimą tarnybon, nori laiku užbėgti už akių stikliuko mėgėjams, nes, matyt, dėl to yra problemų.
Turint galvoje tai, kad aplinkos ministras – statybų verslininkas, gal kancleris atitinkamus tarnautojų atrankos metodus taiko ministro pavedimu, kas yra įprasta statybose, tačiau (kol kas dar) ne visose ministerijose? Jei čia kanclerio iniciatyva, būtų įdomu sužinoti, ar Gediminas Kazlauskas žino, kad būsimi Aplinkos ministerijos tarnautojai turi pereiti „stikliuko testą“?