Per tuoj praeisiančius tris metus Vyriausybė privalėjo atlikti visus parengiamuosius darbus šio terminalo statybai. Tačiau realūs statybos darbai numatomi pradėti tik dar po trijų metų. Todėl tenka konstatuoti, kad ši Vyriausybė, kaip ir kitos, veikusios pastarąjį dešimtmetį Vyriausybės, nusikalstamai neryžtingai gynė Lietuvos energetinio saugumo interesus. Maždaug 300 mln. eurų vertės terminalas Lietuvos valstybei yra tikrai išsprendžiamas uždavinys, tačiau jau dabar aišku, kad ir ši Vyriausybė konkrečius darbus paliks būsimoms Vyriausybėms. Nėra jokių garantijų, kad kitos Vyriausybės neužsiims tomis pačiomis begalinėmis galimybių studijoms ir svarstymams apie galimus statybų modelius bei tolimas jų perspektyvas.
Vietoj svarbiausios savo pareigos atlikimo, Vyriausybės energetinėje politikoje pagrindinį viešąjį dėmesį skiria atominės elektrinės, kurios orientacinė vertė yra keliolika kartų didesnė nei suskystintų dujų terminalo (ir siekia maždaug 4 mlrd. eurų), statyboms, numatomoms tik dar po dviejų Seimo kadencijų. Dar blogiau, kad Vyriausybė iki šiol nepateikė aiškaus atominės elektrinės investicinio modelio, nors žadėjo tai padaryti iki šios vasaros vidurio, t.y. iš esmės iki dabar.
Investicinis naujos atominės elektrinės modelis yra svarbus ne tik dėl kaštų, kuriuos per mokesčius už elektrą patirs kiekvienas Lietuvos pilietis. Ne mažiau svarbus yra ir klausimas, ar numatoma atominės elektrinė padidins, ar sumažins Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Iš preliminarios, šiandien turimos informacijos aiškėja, kad Vyriausybė numato 1000 megavatų galios reaktoriaus statybą, o tai reiškia, kad reikės užtikrinti ir atitinkamą rezervinę galią. Kas ją užtikrins? Ar tik ne Rusija? Kaip Vyriausybė įsivaizduoja Lietuvos nepriklausomą energetiką, kai didžioji generuojamos elektros energijos dalis bus susijusi su tokia galinga atomine elektrine? Ar tinkamai įvertinta visa rizika, atsižvelgiant į dabartinę branduolinės energetikos krizę? Ar atsižvelgta į naujas technologijas? Kodėl iki tol nesprendžiamas Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių įsijungimo į Europos energetinę sistemą (UCTE) uždavinys, o jis nukeliamas po atominės elektrinės statybų? Kodėl nepasimokyta iš Vyšegrado valstybių, kurios tai padarė jau 1995m., patirties?