Šis reiškinys nėra kažkoks Lietuvos unikalumas, tai vyksta visame pasaulyje ir jau daugelį metų. Kuris modelis efektyvesnis - kai politikai paskiria savo administraciją, ar kai politikai derasi su administracija dėl rezultatų jau prieš šimtą metų išsamiai tyrinėjo prof. Woodrow Wilsonas, vėliau tapęs JAV prezidentu. Bet galbūt Lietuva kuo nors ypatinga?
Politinės administracijos modelis
Politikai teigia, kad jie vykdo politinę programą, kuria rinkėjai pasitiki, todėl būtina skirti patikimus darbuotojus į administraciją, kad pažadai rinkėjams būtų tinkamai įgyvendinti. Nes kitaip administracija gali nevykdyti politinio kurso, net jį sabotuoti, o už padėtį demokratinėje valstybėje galų gale atsako politikai. Į priekaištus, kad skiriami draugai, pažįstami, atsakoma, kad svarbu rezultatas ir net jei paskirti pareigūnai yra draugai, jie turės vykdyti užduotis, o už jų klaidas ar sėkmę atsakys juos paskyrę politikai.
Kraštutinis tokio modelio scenarijus, kai administracija susitapatina su politikais ir pradeda veikti jau kaip politinė grupė. Administracija pradeda siekti, kad rinkimus laimėtų būtent konkreti politinė partija. Tokių pavyzdžių yra gausu savivaldybėse, tarkim, Pagėgiuose. Ne vienoje savivaldybėje artėjant rinkimams seniūnai, kultūros, švietimo įstaigų vadovai įrašomi į partinius sąrašus ir verčiami agituoti už partijas. Nors dažniausiai, jei jie būna išrinkti, tai atsisako mandatų ir lieka dirbti seniūnais, mokyklų direktoriais, kultūros centro vadovais ir t.t. Šiemet po savivaldybių tarybų rinkimų šimtai išrinktųjų atsisakė savo mandatų.
Taigi administracijos darbuotojai, politiškai atidribinėdami savo partijoms, iš tiesų apgaudinėjo rinkėjus, kurie balsavo už vienus, o išrinktais tapo kiti. Tokia situacija turi ir kitą aspektą. Tokie politiškai lojalūs žemesniųjų grandžių administratoriai gali būti apsnūdę, daryti klaidų ir dėl to neišgyventi. Saviškiai, esantys politinėje viršūnėje, jų neskriaus, nes jie padeda laimėti rinkimus.
Tačiau tokioje situacijoje sunku vykdyti politiką, jeigu politinę valdžią perima oponentai. Socialdemokratų valdymo laikais buvo įkurti ypač įtakingi ministerijų sekretorių postai, kuriuose įdarbinti politiškai angažuoti tarnautojai. Politinę valdžią 2008 m. perėmę konservatorių ir liberalų ministrai skundėsi, kad šie nevykdo pavedimų, o jų nubausti nėra kaip, nes juos gina valstybės tarnybos įstatymas ir daug kitų teisės aktų.
Administracijos autonomijos modelis
Profesinės sąjungos ir valstybės tarnautojai siekia, kad politikai kuo mažiau kištųsi į administracijos personalo valdymo reikalus. Siūloma, kad būtų konkursai į valstybės tarnybą ir jie būtų atriboti nuo politinių įtakų. Tarp politikų ir administracijos būtų sudaromos sutartys dėl rezultatų, stebėsenos ir atlygio (taip, pavyzdžiui, yra Danijoje).
Kraštutinis tokio modelio scenarijus, kai administracija pradeda nereaguoti į politikus ar jiems net daryti įtaką. Valstybės tarnautojai pradeda manyti, kad jie geriausiai žino, kaip valdyti valstybę, o politikai neva dažnai keičiasi, giliai nenusimano apie reikalus ir jiems svarbiausia tik visuomenės nuomonė. Tokių apraiškų Lietuvoje matėme Gedimino Kirkilo laikais, kai susikūrė „valstybininkų“ ir energetikų grupės, darančios realią įtaką valstybės strateginiams tikslams. Taigi nebe žmonių rinkti politikai formavo politiką, tačiau politikams kursą primesdavo nerinkti asmenys.
Ar norime, kad politiniai valymai baigtųsi?
Taigi, kuris modelis geriausias, vienareikšmio atsakymo nėra. Sistemiškai žiūrint Lietuvoje yra daug administracijos autonomijos modelio bruožų, tačiau realybėje labai paplitusi politinė įtaka. Formaliai administraciniuose postuose gausu politiškai į juos patekusių asmenų. Takoskyra tarp teisės aktų ir realybės yra didelė.
Ką galima padaryti? Atsakymas glūdi į rezultatus nukreiptame valdymo modelyje. Jeigu savivaldybės administracijos direktorius ar ministerijos viceministras būtų samdomas sudarant sutartį norint pasiekti tam tikrų apibrėžtų, matuojamų ir ambicingų tikslų, tai ir jis iš visų žemiau esančių pavaldinių reikalautų rezultatų, o ne politinio lojalumo.
Kol valstybės tarnyba nebus orientuota į rezultatus, tol formaliai „administraciniuose“ postuose dirbs politikai, o su jais čia rasime nekompetentingumą. Tai viena iš priežasčių, kodėl visuomenė yra nepatenkinta dabartine valstybės tarnyba. Vyrauja nuomonė, kad valstybės tarnautojai dirba blogai, konkursai surežisuoti, juose tikrinami nesvarbūs gebėjimai, o valdininkų darbo rezultatai neatliepia visuomenės lūkesčių. Ir tai yra pagrįsta kritika.
Naujovių ir permainų į biurokratų gyvenimą turėtų atnešti jau rudenį pradedamas svarstyti naujas valstybės tarnybos įstatymas.