Dar kartelį įdėmiai perskaičiau Konstituciją, nors buvau tikras, ir tokio teiginio neradau. O štai Lietuvos SSR Konstitucijoje – yra.
Jau baigiu susitaikyti, kad lietuviai masiškai nešvenčia Vasario 16-osios, nekelia vėliavų, kad buvę komunizmo ir ateizmo mokytojai toliau vadovauja nepriklausomos Lietuvos mokykloms, taigi, nieko nuostabaus, kad ir iš prezidentės lūpų pasipylė sovietinis žargonas. Toje pačioje spaudos konferencijoje D.Grybauskaitė patikino, jog prezidentė yra Konstitucijos garantas.
Atrodo, kad daugelis iki galo nesuvokia minėto principo absurdiškumo, padarinių ir to, kas jame slypi. Jei įgyvendintume šį principą pažodžiui ir iki smulkmenų, tuomet Lietuvoje liktų vienas procentas ateistų, kalėjimai ir Lenino skulptūros.
Tiesa, valstybė ir Bažnyčia valdomos autonomiškai, tačiau tai nereiškia, kad jos negali bendradarbiauti. Dažnai žmonės tapatina Bažnyčią tik su kai kuriais nepatraukliais hierarchais, užmiršdami jos dydį.
Bažnyčia su visa savo panorama – kultūra, gyvenimo principais, tradicijomis, žmonėmis – yra neatskiriama lietuvių tautos ir jos nepriklausomybę įgyvendinančios Lietuvos Respublikos dalis.
Gal čia pasireiškia pasaulietinės sferos nenoras, baimė ir protestas, kad Bažnyčia gali užvaldyti valstybinę sritį? Kaip katalikų kunigas noriu patikinti – Bažnyčia sąmoningai ir savo noru atsisako valstybinių pretenzijų, nes tai neatitinka jos prigimties ir tikslų.
Istorinėje Bažnyčios patirtyje buvo ir valstybinių struktūrų, ir pasaulietinės valdžios, ir biurokratijos. Tenka pripažinti, kad tuomet ji buvo nutolusi nuo savo pašaukimo.
Neišvengiamas valstybinės valdžios požymis – prievartos pasitelkimas. Bažnyčios santvarka yra pagrįsta laisve ir tarnyste, žmonės joje telkiasi ne prievarta, bet pasaulėžiūros pagrindais, todėl valstybiniai principai joje svetimi ir nepasiteisina. Žinoma, kai kada Bažnyčios žmonės ima tai užmiršti.
Už teiginio, kad reikia atskirti Bažnyčią nuo valstybės, slypi ketinimas atimti iš Bažnyčios socialinę padėtį, įtaką, o tai reiškia totalitarinės valstybės, pretenduojančios į absoliučią visuomenės valdžią,
tendencijas.
Kai valstybė ima dominuoti ir reguliuoti vis daugiau sričių, laisvės pagrindais susibūrusios bendruomenės ima kovoti ir siekti įtakos valstybėje, nes joms paliekamos tik dvi galimybės: turėti valdžią arba būti diskriminuojamiems.
Katalikų bažnyčios tikintieji, jų struktūros ir vadovai nenori būti diskriminuojami ir valstybės aparato blogai traktuojami. Atrodo, kad geriau būtų ieškoti kompromisų, nesisvaidant viešai atskyrimo idėjomis.
Per spaudos konferenciją prezidentė išsakė pageidavimą turėti didesnį Prezidentūros aparatą. Nenuostabu, nes Europos Sąjunga ir daugelis joje esančių valstybių pasižymi per daug išplėtota valstybine, biurokratine struktūra, pasaulietiškumo dominavimu, korumpuotumu ir partiniais interesais.
Akivaizdu, kad tokia santvarka yra nutolusi nuo žmogaus ir nepalanki laisvosioms bendruomenėms ir Bažnyčiai, kuri gina jai esminį bendruomeninį sambūvį bei laisvę. Ji tampa kliuviniu savo ribas plečiančiai valstybei.
Biurokratija siekia valstybės maksimumo, o Bažnyčiai ir kitoms panašioms bendruomenėms palankiausia būtų jos minimumas. Prezidentės pasisakyme nuskambėjo didybės gaida, suprask, kad Bažnyčios nuomonė jai nerūpi, nes valstybė yra svarbiausia.
Ilgainiui tai reiškia, kad visi bus stebimi, kontroliuojami, diskriminuojami ir galų gale persekiojami. Tai visiškai nepriimtina. Būtina riboti ne laisvąsias bendruomenes, bet suklestėjusią valstybės struktūrą.
Kaip niekas kitas mes, lietuviai, žinome, ką reiškia gryna, visiška valstybė, atmetusi religiją ir įtvirtinusi vieną „tiesą“. Klasta ir prievarta tautą pavergė, savo ideologiją bruko, Bažnyčią, kaip didžiausią ideologinį priešą, išstumti siekė sovietinė sistema. Kažkas panašaus buvo ir nacistinėje Vokietijoje.
Būtent biurokratinė, pasaulietinė, totalitarinė valstybė piliečių laisvei kelia realią grėsmę, o ne Bažnyčia, kuri juodinama pavadinta laisvės prieše. Nebuvo ir nėra laisvesnės bei tokios nepriklausomos institucijos, kokia yra Bažnyčia, ir tai yra privalumas ne tik jai, bet ir visuomenei.
Sovietų priespaudos laikais, kai visi tylėjo, ji kalbėjo, todėl laisvo ir save gerbiančio žmogaus idealas išliko ir subrandino nepriklausomybės paskelbimą. Kai Bažnyčiai nebebus leista kalbėti, tuomet bus užtildyti ir visi kiti.
Valstybės ir krikščionybės konfliktas labiausiai pasireiškia moralinių principų srityje. Krikščioniška etika siekia ne moralės minimumo, bet maksimumo, todėl būtų naivu tikėtis entuziastingo pritarimo dalykams, kurie ilgus amžius buvo laikomi amoraliais, kurie iš esmės yra nepriimtini krikščioniškai pasaulėžiūrai.
Tačiau netotalitarinėje valstybėje, kuri nesiekia įtvirtinti savo vienašališkos „etikos“, krikščioniškas požiūris turi būti leistinas.
Garsus liberalas Charlesas de Montesquieu yra sakęs, kad moraliniai principai išlieka net ir tada, kai yra laužomi, išlieka kelrodžiu ir atspirties tašku individams ir visuomenėms. Net jei Bažnyčios nariai daro klaidų ir nesilaiko savo išpažįstamų principų, dar nereiškia, jog patys principai yra blogi ir kad jie nereikalingi, bent jau dėl požiūrių įvairovės, kuri padeda geriau suprasti padėtį ir rasti
išeitis iš kritinių aplinkybių.
Teisėje yra žinomas lotyniška posakis „ius est quod iustum est“ (įstatymas yra tai, kas teisinga). Valstybinė biurokratija nuolat gundosi savo priimtus įstatymus laikyti aukščiau religijos principų, žmonijos patirties, filosofijos, paprastiems žmonėms suprantamo teisingumo ir net mokslinių išvadų.
Antai įstatymai negimusiai gyvybei nepripažįsta žmogaus ir asmens statuso, todėl leidžia ir pateisina abortus, tarsi nuo balsuotojų rankų pakėlimo moterys būtų ėmusios savo įsčiose nešioti ne žmogiškas būtybes, o kažkokius gyvūnus.
Bažnyčios esmėje glūdi objektyvios, nepriklausomos tiesos idėja, prieš kurią nulenkia galvą popiežius, turi nulenkti ir karalius.
Bažnyčia ir valstybė yra atskiros tikrovės, bet ne izoliuotos viena nuo kitos, nes tikintis žmogus taip pat yra pilietis. Tai tas pats asmuo, besiskleidžiantis ir susiejantis religinę, kultūrinę, visuomeninę, ekonominę ir politinę sritis. Jame pastebime natūralią būtinybę priklausyti visuomenei, siekti bendro gėrio, tačiau ir religinę prigimtį, siekį suteikti gyvenimui prasmę ir darną.
Teiginiu, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, dirbtinai skaldoma žmogaus vidinės ir išorinės tikrovė, tai – liūdnas totalitarizmo ir nepagarbos krikščionybei aidas, kuriam negalima pritarti.