Galima net Lietuvą okupuoti – niekas nepastebėtų gatvėmis važinėjančių svetimos valstybės tankų. Lietuva yra visiškai paralyžiuota. Visi panirę į vienintelę kovą, sprendžia vienintelę Lietuvos problemą.
Vykstanti kova – bene didžiausia Lietuvos istorijoje. Tai kova su „galingu, viską valdančiu pedofilų klanu“ ir jo „lydere“ Laimute Stankūnaite.
Jei tuo abejojate, palyginkite komentarų skaičių prie bet kurio straipsnio apie D.Kedžio istoriją, dar žinomą kaip „Kauno pedofilijos byla“, ir abejonės išnyks. Kedopedofilijos tema Lietuvos gyventojams bei emigrantams yra 10, 15, net 20 ir daugiau kartų įdomesnė ir svarbesnė už bet kurią kitą.
Jokiu būdu tuo nenoriu pasakyti, kad lietuviai aktyviai kovoja su pedofilais. Anaiptol. Galite rašyti kiek tik norite apie kasdien Lietuvos vaikus prievartaujančius pedofilus, apie vargšus vaikelius, išnaudojamus bažnyčių parapijose ir vaikų globos namuose – niekam tai nė motais.
Jokių demonstracijų, ginančių tuos skriaudžiamus vaikus nebuvo, nėra ir nebus, nes pedofilai niekam nerūpi. Visa D.Kedžio istorijos sukelta masinė lietuvių tautos psichozė yra tikrų pedofilų bei „egzotiškųjų debilų“ kova su jų liguistos psichikos sukurtu „galingu, viską valdančiu pedofilų klanu“.
Be to, tai yra jų sadistinių polinkių tenkinimas, psichologiškai kankinant, terorizuojant jauną, gražią, niekuo neįtariamą ir niekuo nekaltinamą motiną, kovojančią dėl savo neteisėtai pagrobtos dukters. Tai – žemiausių iškrypėliškų instinktų siautėjimas visiškos teisėsaugos bejėgystės fone.
Pavartojau puikų Edvardo Čiuldės įvardijimą „egzotiškieji debilai“ iš jo įžvalgaus straipsnio „Kedofilai – kaip priešakinis pedofilų būrys“. Tame straipsnyje jis išmintingai klasifikuoja: „Kedofilai yra tokių tipų: a) latentiniai pedofilai, b) aktyviai praktikuojantys pedofiliją kedofilai, c) egzotiškieji debilai, d) Stoma.“
Iš tiesų, tik nesveikų pedofilinių emocijų ištroškę iškrypėliai gali patikėti, kad Laimutė Stankūnaitė – normali, sveika, kultūringa motina, kaip ją apibūdina visi, kurie ją asmeniškai pažįsta, pardavinėjo savo kūdikį trims iškrypusiems seksualiniams gigantams, kurie tada dar tik 2, vėliau 3 metų mergaitę „prievartavo tūkstančius kartų“.
Tik žiauriai iškrypusios asmenybės jaučia begalinį, nuolatinį ir nenumaldomą poreikį skaityti tūkstančius ir rašyti dešimtis ar šimtus komentarų apie psichinių ligonių fantazijose „suplėšytas mažų mergaičių išanges ir lytinius organus“, apie „raudoną kremą ant kūdikio veido“ ir apie savo įsivaizduojamų pedofilų kur nereikia kaišiojamus „sysalus“.
Suprantu, ne visi vadinamieji kedofilai, garbinantys žmogžudį, šmeižiką ir pedofilą Drąsių Kedį, patys yra seksualiniai iškrypėliai. Todėl gerbiamas E.Čiuldė kai kuriuos jų įžvalgiai priskyrė trečiajai – „egzotiškųjų debilų“ kategorijai.
Tai – emocingi, bet mąstymo įgūdžių bei empatizacijos pojūčių neturintys menkapročiai sociopatai bei psichopatai, skelbiantys absurdiškus teiginius, prieštaraujantys patys sau, bandantys įprasminti savo menkavertę egzistenciją kovodami už savo įsivaizduojamą tiesą, su savo įsivaizduojamu blogiu. Nesivarginkite prašydami jų apibūdinti tiesos sąvoką, negaiškite laiko.
Atskiroje kategorijoje yra politikas-oportunistas Saulius Stoma. „Nekaltai“ nuteistas ir dėl to nešiojantis nuoskaudą ir pyktį prieš Lietuvos teisėsaugą, jis pasiruošęs prisiplakti prie bet kokio judėjimo, pliekiančio teisėsaugą ir siekiančio ją sugriauti.
Kovodamas su teisėsauga, jis mėgina išteisinti pats save. Būdamas anaiptol ne kvailas žmogus, jis suvokia kedopedofilų judėjimo absurdiškumą ir, nenorėdamas pasirodyti kvailiu prieš kolegas bei normalius Lietuvos žmones, kedofilų vienpusiškai neliaupsina, kalba suktai, dviprasmiškai, mėgindamas save pateikti kaip objektyviai mąstantį, tiesos ieškantį analitiką.
Visoje šitoje Lietuvos gėdos istorijoje bjauriai atrodo ištižusios, suglebusios, naikinimui pasiduodančios Lietuvos teisėsaugos veiksmai, tiksliau – neveiklumas.
Tereikėjo suimti D.Kedį iškart, kai jis internete paskelbė savo vaiką tvirkinantį pedofilinio turinio filmą. Tereikėjo pasodinti jį už tai, kad piktybinio šmeižto tikslu vertė savo tada dar tik trejų metų dukrą kalbėti šlykščius seksualinio turinio prasimanymus, imituoti iškrypėliškus pedofilinius lytinius santykius.
Reikėjo paskirti jam psichiatrinę ekspertizę, izoliuoti nuo visuomenės, ir niekas nebūtų žuvęs – visi šio Lietuvos absurdo teatro spektaklio aktoriai tebebūtų gyvi, visi vaikai turėtų po abu savo tėvus, seni tėvai ir motinos neraudotų dėl savo Lietuvos iš jų atimtų sūnų ir dukters.
Pasibaisėjimą bei pasibjaurėjimą kelia ir tebesitęsiantis teisėsaugos bailumas, vilkinimas, trypčiojimas, bejėgiškumas. Teisėsaugos, nesugebančios nei paaiškinti, už ką konkrečiai iš niekuo neįtariamos, niekuo nekaltinamos ir neteistos motinos atimtas jos vaikas, nei tą vaiką jai sugrąžinti.
Įdomu būtų iš Lietuvos vadovų išgirsti, ar Lietuva savo aukoms yra pajėgi ir pasirengusi atlyginti už baisias jiems suteiktas netektis ir kančias?