Visos gėlės, visi medžiai, laukai ir miškai, visa žemės, vandens ir oro gyvybė pirmąsyk žmogui pasirodė tėvynėje, palinko laikas ties erdve, kurioje jis užgimė ir nuvedė jį į pirmąsias dienas, mėnesius, per metų laikus, nuolatinę jų kaitą ir permainas pro kitų žmonių gyvenimus, leisdamas pražysti jo paties gyvenimui.
Ši tyroji versmė įgauna jėgos ten, kur žmogus – savo gimtojo krašto pilietis, kur jis pats gali jaustis oriai ir taip pat gali didžiuotis dėmesinga išmintinga savo valstybine valdžia. Kai valstybėje nelieka vietos garbei, padorumui, teisingumui, išminčiai, atsakomybei, pareigai, toji versmelė prityla – pavirsta vien tyliu priminimu, kad tėviškės kalnelis – tai vienintelė ramiausia visame pasaulyje amžino atilsio vieta.
Per pastaruosius 20 metų naiviai tikėdamas, kad esu pilietis savo garbingos valstybės, vertinančios kiekvieną žmogų, jo orumą, nekartą kreipiausi į tos valstybės įvairaus rango institucijas, tačiau dažniausiai mano pastangos būdavo tik tuščių šiaudų kūlimas. Taip daug kartų teko patirti, kad čia, kur man lemta gyventi, tikros valstybės nėra, aš jai – ne pilietis, o tik tuščia vieta.
Eilinis pavyzdys: štai skaitau galutinį atsakymą į per trijų pakopų institucijas, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, perėjusį mano signalą, kad Lietuvoje asmens duomenų apsaugoje – netvarka.
Šio atsakymo tekstas primena laišką kultūringo, malonaus, geranoriško eilinio žmogaus, labai norinčio padėti, tačiau tai padaryti galinčio vien tik paguodžiančiu žodžiu ir asmenine užuojauta. Tuo norisi ir patikėti, tačiau, kai ant blanko pamatai valstybinės institucijos pavadinimą, o teksto gale – Seimo pirmininko pavaduotojo parašą, geraširdžio geranoriško žmogaus įvaizdis išblėsta.
Dėl netvarkos asmens duomenų apsaugoje ponas Česlovas Juršėnas man rašo: „Aš suprantu Jūsų susirūpinimą ir nepasitenkinimą tuo, kas įvyko.“ Gal kaip žmogus ir supranta mano susirūpinimą, nepasitenkinimą, tačiau jis, būdamas Seimo pirmininko pavaduotoju, dėl įtartinos padėties asmens duomenų valstybinėje apsaugoje nei susirūpina, nei jaučia pareigą išsiaiškinti esamą padėtį.
Šis geranoriškas užjaučiantis žmogus įsitikinęs, kad asmens duomenų apsauga puiki, todėl nesidrovi man paaiškinti: „UAB „Arpresa“ atstovai man patvirtino, kad Jūsų sūnaus Tomo duomenis jie gavo iš reklaminių skrajučių, kurios buvo platinamos Tauragės centriniame pašte.“
LR Seimo vadovas tokia kvailybe remiasi kaip argumentu aiškindamas man, valstybės piliečiui, kad apie visiškai neįgalius ligonius, kuriems paštininkai nešioja pensijas, platinamos skrajutės valstybiniame pašte. Tai gal tos skrajutės skirtos plėšikams apie neįgaliųjų pensijas? Tokiu atveju rūpestingas ir pareigingas Seimo pirmininko pavaduotojas turėtų dar labiau sunerimti.
Dabar belieka tik apgailestauti, kad ponas Česlovas Juršėnas vartoja kreipinį „gerbiamasai“, nes iš tikrųjų jis negerbia nei savęs, nei manęs, jeigu „maitinasi“ pats ir drįsta „pamaitinti“ mane kažkokių aferistų kliedesiais apie sveiku protu nesuvokiamas skrajutes.
Seimo vadovas paaiškina, kad kalbėjosi su savo tarnybos draugu, apie kurio gerus darbus ne kartą rašė spauda, rodė televizija, tokiu pat beteisiu vargšeliu Seimo kontrolieriumi Romu Valentukevičiumi. Suprantu: negi klausi gero draugelio, kodėl jis taikstosi su biurokratizmu, kai būtina išsiaiškinti padėtį asmens duomenų apsaugoje.
Gal Č.Juršėnui R.Valentukevičius ir geras vyras, tačiau kaip kontrolierius – toks pat, kaip ir Tauragės pašte skrajojusios skrajutės.
Seimo pirmininko pavaduotojas kalbėjosi ir su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriumi Algirdu Kunčinu. Č.Juršėnas tvirtina, kad pastarasis „patikino, kad Jūsų klausimas išties rimtas“, tačiau jis esą bejėgis aiškintis, kaip užtikrinama asmens duomenų apsauga.
Žinoma, anot A.Kunčino, R.Valentukevičiaus ir Č.Juršėno, kalčiausias esu aš, kadangi pranešdamas apie akivaizdžią netvarką asmens duomenų apsaugoje nepateikiau notaro patvirtinto dokumento apie save. Pagal šiuos valstybės vyrus, tai leidžia jiems nekreipti dėmesio į bet kokius pažeidimus.
Beje, kažkodėl valstybė skelbia pasitikėjimo telefonus, prašo net anoniminės informacijos apie įvairias nusikalstamas veikas ir tai yra tiriama be jokių sąlygų.
Veiksnioje valstybėje veiksnaus Seimo veiksnus pirmininko pavaduotojas, užuot verkšlenęs: „Jeigu iš tiesų siekiate teisingumo... prašau Jūsų, pateikite minėtą dokumentą Valstybinei duomenų inspekcijai, ir tyrimas iš karto bus atnaujintas“, būtų reikalavęs šios inspekcijos išsiaiškinti asmens duomenų panaudojimo teisėtumą ne dėl to, kad pilietis J.Liorančas pateikė informaciją savo visiškai neįgalaus sūnaus duomenų pavyzdžiu, o todėl, kad to reikalauja viešas interesas, pareiga, priesaika tarnauti visuomenei, būtinumas užtikrinti valstybėje tvarką.
Dabar Č.Juršėnas žada atnaujinti tyrimą ne todėl, kad Seimo vicepirmininkas siektų teisingumo (mat jam teisingumo nereikia), o todėl, kad aš neduodu ramybės: „Jonai Liorančai, jeigu iš tiesų siekiate teisingumo...“. Tačiau teisingumas – juk ne nudėvėti mano batai, tinkantys vien mano kojoms, o valstybės pagrindas, kurio tvirtumo pirmiausia privalo siekti valstybės vadovas.
Tokia visiška Seimo, Seimo kontrolieriaus įstaigos, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos negalia, visiškas abejingumas netvarkai, savęs susireikšminimas kelia vien pasibjaurėjimą. Atsiribojimas nuo visuomenės, žmonių kvailinimas, tuščiažodžiavimas, akių dūmimas ir neveikimas piliečius taip nuvertina, kad paverčia juos atstumtaisiais, neretai net emigrantais.
Nesu skundų rašymo maniakas, metai neištrynė sveikos nuovokos ir gebėjimo atskirti gėrį nuo blogio, o tiesą – nuo pusės tiesos. Didžiuojuosi savo seneliu, kuris pelnytai sakydavo: „Tu mane gali parstumti, bet ne apgauti.“
Dabar pirmą kartą rašau laišką į niekur. Nesvarbu, kad niekas neskaitys. Tiesiog šiaip sau. Mąstydamas apie gimtinės prasmę. Galvodamas apie žuvytę, apie vėžliuką, kurie klajoja po pasaulinio vandenyno platybes, tačiau, laikui atėjus, įveikdami sunkiausias kliūtis, nepaklysdami suranda kitame pasaulio krašte tą vienintelį gimtąjį upelį ar smėlio plotelį, kuriame kadaise gimė, sugrįžta į savo Pažadėtąją žemę pratęsti gyvybės ir numirti.
Rašau apgailėdamas tuščiagarbius valstybės-nevalstybės vargšus, kuriems taip toli iki žuvytės ir vėžliuko šventosios kelionės didybės, nes tesugeba (be notaro patvirtintų dokumentų) pavogti iš senų pensininkų dalį pensijos, nors tai draudžia Konstitucija, bet niekaip negali tirti galimų pažeidimų, nes jiems to daryti neleidžia įstatymas.
Žinoma, nyku žiūrėti į bejėgius geranoriškus žmones, kurių pasaulinis vandenynas – vien savi interesai, savi žmonės ir nauda, menkus žmones, įsivaizduojančius save reikšmingais valdžios žmonėmis, tačiau nesuprantančius, kad tikrovėje yra tik apgailėtini šešėliai.
Tikrai nepavydžiu jiems. Tegul jie būna laimingi. Tegu džiaugiasi savimi tokie valdžios šešėliai, juk jiems tai labai reikšmingas, sunkus ir atsakingas darbas. Tik neturėtų visokie kunčinai, valentukevičiai ir juršėnai pamiršti, kad šešėliai niekada nebūna šviesūs, jie – visuomet tamsūs. Tai tikra, nors to nebūna parašyta jokiose skrajutėse.