Pagal naujas Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos direktyvas, lenkų mažumos moksleiviams Vilniuje stiprinamas lietuvių kalbos ir istorijos dėstymas lietuvių kalba, greitu laiku žadama padaryti taip, kad ir baigiamieji egzaminai būtų laikomi tik lietuvių kalba.
Nerimsta aistros dėl pavardžių, gatvių pavadinimų rašymo tvarkos. Lietuvių kalbos institucijos reikalauja, kad gatvių pavadinimai būtų rašomi tik lietuvių kalba, vietiniai administracijos organai įpareigoja nukabinti gatvių pavadinimų lenteles, parašytas lietuvių ir lenkų kalbomis, ir iškabinti naujus gatvių pavadinimus, parašytus vien tik lietuvių kalba.
Už nevykdymą skiriamos administracinės baudos, bylos dėl reikalavimų nevykdymo bus perduotos nagrinėti teismui.
Tačiau tuo pačiu metu Lietuvos kultūros ministras A.Gelūnas per televiziją kalba, kad ruošiamoje tautinių mažumų koncepcijoje numatoma, jog gatvių pavadinimai galės būti rašomi ir lietuvių, ir lenkų kalbomis.
Kaip suprasti tokią painiavą? Vieni reikalauja pakeisti gatvių pavadinimus tik į lietuviškus užrašus, kiti sako, kad gatvių pavadinimai galės būti rašomi ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Taigi, iš pradžių dabartines gatvių pavadinimų lenteles priversime pakeisti, o po to leisime naudoti abiejų kalbų užrašus, kaip kad buvo anksčiau? Koks čia rebusas? Dešinė nežino, ką daro kairė?
Tokie sprendimų prieštaravimai kelia pagrįstą lenkų mažumos nepasitenkinimą. Skundai nuvilnijo iki Lenkijos vyriausybės, pablogėjo politiniai ir ekonominiai šalių santykiai.
Daug kur trūksta susilaikymo, diplomatijos. Lenkų pasipiktinimą sukėlė ir neapgalvoti Lietuvos ambasadorės Lenkijoje L.Zakarevičienės žodžiai apie lenkų mažumos „lojalumą“. Taip pat santykius aštrina Lenkijos piliečiai, atvykę į Lietuvą kaip turistai, bet šaukiantys, kad Vilnius turi priklausyti jiems, tai beisbolo lazdomis atvykėliai bando įrodyti ir Lietuvos stadionuose.
Puikiai suvokdamas susidariusią situaciją šiomis dienomis Lenkijoje viešėjo buvęs prezidentas V.Adamkus. Ten jis ne tik skaitė pranešimą, bet ir kalbėjosi su Lenkijos prezidentu. Nepaisant to, mano nuomone, šiuo metu to maža.
Man atrodo, reikėtų pasinaudoti tuo, kad abi šalys yra Europos Sąjungos narės, reikėtų organizuoti tarptautinį istorikų simpoziumą tema „Lenkijos ir Lietuvos valstybių istorija, dabartis ir ateitis“. Simpoziume turėtų būti išnagrinėti istoriniai faktai, kas, kada ir kam priklausė, o galiausiai konstatuota, kad Vilniaus kraštas niekada nebuvo Lenkijos valstybės teritorija.
Tik istorikai galėtų užbaigti nerimą keliančius ginčus. Tai būtina padaryti, kad būsimos kartos –lenkai ir lietuviai – žinotų tiesą ir būtų užmirštos nacionalistinės problemos. Tai būtų naudinga abiem valstybėms ir jų tautinėms mažumoms.