Pagal dabar galiojančią tvarką, asmuo norėdamas įsivesti dujas turi ne tik savo lėšomis susivedžioti visą vamzdyną ir reikalavimus atitinkančius įrenginius, kad galėtų tinkamai priimti dujas savo sklype, bet ir sumokėti dujų tiekėjui už dujotiekio atvedimą iki sklypo ribos.
Matematika paprasta, naujiems buitiniams vartotojams, suvartosiantiems iki 500 m³ dujų per metus, įmoka susideda iš 2 dalių: nekintama dalis yra 2205,60 Lt ir 63,09 Lt be PVM už kiekvieną nutiestą dujotiekio metrą. Suvartosiantiems daugiau kaip 500 m³, arba dujas naudosiantiems vandens, patalpų šildymui atitinkamai 1402,56 ir 94,48 Lt be PVM.
Tai reiškia, jeigu tavo namas nuo pagrindinio dujotiekio vamzdyno nutolęs 1 kilometrą, turėsi paploti 100 tūkstančių vien už iki kiemo atvestą vamzdį, kuris net ir sumokėjus krūvą pinigų netaps tavo nuosavybe.
Susidariusi situacija, pažeidžia ne tik vartotojų teises ir teisėtus interesus, bet ir protingumo principą. Akivaizdu, kad vartotojas privalo savo lėšomis įsirengti dujų sistemą žemės sklypo ribose, tačiau dėl kokių priežasčių vartotojai papildomai apmokestinami už dujotiekį, į kurį neturės jokių teisių?
Dažnai nutinka taip, kad vienas miestelio ar gatvės gyventojas sumoka už dujotiekio projektavimo ir statybos darbus, o atvesta trasa suskumba pasinaudoti visi kaimynai, kurie dar prieš mėnesį apie dujas nenorėjo nė girdėti. Toks vartotojas atsiduria nelygiavertėje padėtyje, pinigai sumokėti, bet vamzdis ne jo, tad ir jokių galimybių sumažinti kaštus.
Manau, kad galiojantis reguliavimas nėra teisingas ir užkrauna neproporcingai didelę naštą naujiems dujų vartotojams. Todėl paprašiau Komisijos atlikti tyrimą ir pateikti išsamią situacijos analizę nurodant konkrečias esamo reguliavimo priežastis, realius dujų tiekėjų pelnus ir pasekmes vartotojams.
***
Evaldas Jurkevičius yra Seimo narys.