Jūs iškeliate net mirusiųjų kunigų vardus rodydami juos kaip „nukentėjusius“, ar dėl to, kad jie buvo nuolankūs sovietiniams okupantams, nes juos vertė tuometės sąlygos?
Labai gerai, asmeniškai pažinau a. a. kunigą Ričardą Mikutavičių, klebonavusį Kaune Soboro Įgulos bažnyčioje, pas jį ne kartą esu užpirkusi Šv. Mišių auką ir nemačiau, kad jis būtų buvęs nuskriaustas, tą padarė jo artimieji, o jis gyveno labai gerai, pasiturinčiai, kolekcionavo paveikslus, vykdė pareigas.
Dar geriau pažinau a. a. kunigą Tėvą Stanislovą, klebonavusį Paberžės bažnyčioje. Turiu ne vieną jo rankų darbą – dekoratyvinį kryžių, iš kurių vieną paskyriau, kad jis būtų pastatytas prie mano kapo. Gyveno labai kukliai, bet lankomas turistų, keliautojų, buvo daugeliui žinomas ir gerbiamas. Klėtelėje buvo įrengęs lietuvišką bažnytinį muziejų, net sovietmečiu čia kabojo Lietuvos trispalvės vėliavos.
Netikiu mitu, kad a. a. kardinolas Vincentas Sladkevičius paskutines dienas gyveno alkanas ir sušalęs, juk juo rūpinosi gausus vienuolių, gailestingųjų seserų būrys, to nėra net slaugos ligoninėse.
Jūs norite pateisinti kunigus, kurie įsimylėjo, net vaikų susilaukė, jiems namus pradėjo statyti. Pažįstu ir tokių kunigų, bet ar galima juos pateisinti, kad jie sulaužė savo skaistybės įžadą? Nusikaltai – pasitrauk iš kunigystės luomo, gyvenk laimingai šeimyninį gyvenimą. Kam kelti pasipiktinimą savo tikintiems parapijiečiams? Smerkiame visus, užsiimančius pedofilija ir homoseksualumu ne tik kunigus, bet ir visus, net valdžioje aukštus postus užimančius asmenis. Tai labai nepadoru ir bjauru.
Kiekvienas turi atsakyti už savo nusikaltimus tautai, Dievui ir Bažnyčiai, bet ne mums spręsti, tam yra specialios institucijos, jų teisė priimti sprendimus. Už skaudžius įžeidimus reikėtų atsiprašyti.
Nepateisinu korespondentės argumentacijos, remiantis anonimiškais skundėjais. Jei jau esi teisus, tai nėra pagrindo slėptis po anonimo kauke. Darosi akivaizdu, kad su šiais skundais kreipėsi kunigai, patys nesilaikantys Bažnyčios kanonų – ištvirkėliai, pedofilai, homoseksualai ar kiti iškrypėliai, tik jie gali bijoti susidorojimo, nes jaučiasi esą to verti - jei būtų kunigai idealistai, nebijotų sakyti tiesą atvirai.
Apie Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, galiu pasakyti tik tiek, kad jis jautrus žmonėms su negalia. Štai, būnant Šiluvoje prie Koplyčios, pamatęs sėdinčią skuteryje, priėjęs pakalbino, palaimino ir palinkėjęs sveikatos, nuėjo koplytėlėn, ko nepadarė nė vienas kitas praeinantis kunigas. Tai rodo jo jautrumą ir paprastumą net vargetos atžvilgiu, tai ar jis galėtų skriausti nekaltai sau pavaldžius?
Jo teisė ir pareiga bausti klystančius kunigus ir reikia tik dėkoti jam, kad neleidžia daryti nusikaltimus ir netinkamai vykdyti kunigo pareigas, kad aktyviai veikia už tikėjimą ir teisingumą. Jo šventa pareiga.
Jums nepatinka, kad Bažnyčia kišasi į valdžios reikalus, kad norėtų jog mokyklose būtų kabinami kryžiai, kad tikybos pamokos būtų privalomos visiems, bet juk tai nieko blogo nedarantys dalykai, nes Lietuva yra priėmusi katalikybės krikštą, tokie lietuvybės ženklai turėtų būti priimtini. Tai kokią teisę turite jūs kiršinti tautą, tikinčiuosius, kištis į jų reikalus, vienus kelti, kitus – žeminti?
Jūsų požiūriu, kur dabar ritasi Lietuva, jos žmonės? Norite, kad netikintys, gyvenę paleistuvio gyvenimą, palikę savo šeimas, būtų nešami su karstu bažnyčion, teikiamos bažnytinės apeigos, jei to nereikėjo jam, esant gyvam, kam ta vaidyba ir veidmainystė? Ne visose bažnyčiose įleidžiami tikintys mirusieji.
Teisti ar teisinti Bažnyčios tarnautojams yra savi įstatymai – kanonai, bažnytiniai teismai, o mums, pasauliečiams – savi teisiniai pagrindai, tad ir laikykimės jų. Laikykimės padorumo ir spaudoje.
Nesitikiu, kad šis mano straipsnis bus atspausdintas, nes nepritariu Jūsų kvailystėms. Linkiu jums daugiau objektyvumo ir humaniškumo siekiant taikos ir ramybės taip daug kentėjusioje, mūsų Lietuvoje. Siekime taikos ir vienybės, meilės, pasitikėjimo ir teisingumo, nebūkime melagių, bijančių atverti savo pavardes, šalininkais, nekiškime intrigų bombų jiems naudinga linkme.
Jei aš sakau tiesą, tai ką galvoju, tai drąsiai pasirašau savo pavardę.
Garliava