Perėjau visas siūlomas Lietuvos aukštojo mokslo pakopas ir negaliu nepateikti kitokio požiūrio į aptariamas problemas. Šiuo straipsniu nesiekiu jokios politinės naudos, nesu jokioje politinių batalijų pusėje, tačiau nesuprantu visko, kas nėra paaiškinama elementaria logika, ir manau, kad tiek Lietuvos valdžia, tiek dabartinis universitetų elitas turi keisti savo požiūrį į Lietuvos aukštąjį mokslą, jei jiems rūpi mokslo ir šalies ateitis.
Galbūt ne visuose universitetuose, ne visuose padaliniuose yra sukurtos vienodos sąlygos. Džiaugiuosi, jei Lietuvoje yra jaunų mokslininkų, kurie nesijaučia taip, kaip aš.
Iškelsiu elementarų klausimą: ar jaunas mokslininkas Lietuvoje gali išgyventi iš gaunamo finansavimo mokslo įstaigoje? Studijuodami doktorantūroje visi doktorantai gauna nustatyto dydžio doktoranto stipendiją. Man jos vos užtekdavo maistui ir buto nuomai. Kai baigiau doktorantūrą, man buvo pasiūlytos docento pareigos už palyginti kuklų tokios kvalifikacijos žmogui atlyginimą – 2,1 tūkst. Lt atskaičius mokesčius.
Teisingumo dėlei dar reiktų pridėti, kad yra galimybė gauti didesnį atlyginimą, tačiau šiam tikslui pasiekti privalau įgyvendinti nustatytus reikalavimus. Tam reikia mažiausiai dar papildomų trejų–penkerių metų intensyvaus darbo.
Daugelis mano draugų dirbti pradėjo būdami bakalaurantais, o magistrantūroje jau dirbo visi. Didžioji dalis įsidarbino privačiose įmonėse, jų atlyginimai jau senai gerokai pranoksta man paskirtą docento algą, nekalbant apie mano buvusią doktoranto stipendiją.
Maža to, su manimi sudaroma tik terminuota darbo sutartis. Tapdamas mokslininku aš tapau nekonkurencingas savo bendrakursių atžvilgiu. Bet man labai patinka mano mokslinių tyrimų sritis, galbūt dėl to suradau kantrybės baigti doktorantūrą, norėčiau ir toliau plėtoti savo tyrimus ir dirbti akademinį darbą.
Doktorantūros studijos buvo labai intensyvios, tad disertacijai parengti paaukojau daug savaitgalių, kadangi kitu laiku dalyvaudavau įvairiuose projektuose. Projektų atsisakyti negalėjau – iš stipendijos nebūčiau pragyvenęs. Pabaigus doktorantūrą į dienos šviesą pradėjo lįsti sveikatos problemos.
Šiandien turiu apsispręsti – ar dirbti mėgstamą darbą universitete, ar pragyvenimą užtikrinantį darbą? Man tai visiškai nenormali situacija. Kiek dar Lietuvoje, be manęs, tokių yra?
Bent daliai visuomenės visada kyla abejonių, kam tokių mokslininkų ir mokslo reikia apskritai? Reikia pripažinti, kad daug mokslinių tyrimų nepasiteisina, tačiau visuomenė ir politikai turi suprasti, jog ta dalis, kuri pritaikoma praktikoje, valstybei duoda didžiulę naudą. Aukšta pragyvenimo kokybė valstybėje priklauso nuo sukurtų inovatyvių sistemų (prekių) ir jų eksporto sėkmės, nuo tikslaus socialinių procesų ištyrimo ir vystymo bei efektyvaus valdymo.
Tam plėtoti ir kurti mokslo įstaigose turi būti atsakingai koncentruojami geriausi šalies protai. Būti universitete turi būti garbė. Taip yra galingiausiose pasaulio ekonomikose.
Vis dėlto Lietuvoje šiuo metu yra priešingai: universitetai nesugeba „pagauti“ geriausių protų, nes jie tiesiog čia neužklysta, o daug užklydusių galiausiai išvyksta svetur. Vis dar nesėkmingai sprendžiamos universitetų valdymo ir kiekio problemos, pešamasi dėl įtakos ir valdžios, o universitetų elitas kuria vidines schemas uždarbiui pasididinti visai užmiršdamas jaunimą.
Visiškai nenormalu, kad daktaro laipsnį turintys asmenys gauna tik truputį vidutinį šalies darbo užmokestį viršijantį atlyginimą. Privalome investuoti į būsimą jauną daktarą ir visą aukštąjį mokslą reformuoti galvojant apie šį asmenį. Šiam žmogui neturi kilti minčių, kad reikia ieškoti papildomų lėšų šaltinių normaliam egzistavimui užsitikrinti.
Viešojoje erdvėje radau prof. Romo Lazutkos ir bendraautorių atliktą tyrimą „Mokslininkų socialinės garantijos“ (2008). Viena šio tyrimo išvada: „Lietuvos doktorantų stipendija yra viena mažiausių Europoje, nors doktorantūros studijų finansavimo struktūroje ji sudaro didžiausią dalį (apie 30 proc.). Kiti finansavimo šaltiniai yra paskola, asmeninės santaupos, sutuoktinio ar šeimos parama, darbo pajamos bei dar kitokie šaltiniai.“
Kol nebus išspręsta ši problema, visos investicijos į mokslo slėnius, universitetų ir mokslo įstaigų pertvarkas, mokslinių tyrimų finansavimą, naudojant Europos Sąjungos paramos ir valstybės lėšas, neduos maksimalios naudos, kadangi čia jau nėra ir nebus geriausių mūsų šalies protų.
Pasauliniame kontekste būsime nekonkurencingi, nepridėsime papildomos jėgos, kad augtų mūsų šalies ekonomika, mūsų studentai neturės geriausių dėstytojų, mūsų universitetai ir įmonės – geriausių mokslininkų, o visuomenė – išugdytų ir pasauliniu mastu pripažintų mokslo asmenybių.