Nors egzistuoja ir kita viso to pusė. Kad ir kiek šypsaisi, net nuoširdžiai jautiesi laimingu, vis tiek nešiojies skausmą ir vienatvę. Tokią kraupią, kad pajėgtum tik rėkte rėkti nesavu balsu. Nuolat tą gniauži savyje, veji šalin. Bet tai nuolat grįžta, ypač, kai tavo negalėjimas tau pačiam bado akis.
Pakanka trumpam pamiršti, norėti paliesti mylimąjį ir netrukus pamatyti, kokie sustingę, nejudrūs tavo pirštai. O tu taip norėtum. Pakanka net pamatyti save veidrodyje: dažniausiai kreivą, vėl tavęs tik vos klausantį kūną. Pats savęs klausi – kam gali būti gražus? Nors pats labai nori tuo patikėti – kad kažkam patinki, kad esi gražus, kad kažkas tave tokį myli.
Šios dvi pusės nuolat pešasi tarpusavyje. Kai laimi liūdnoji – užrakinu duris ir iki nebepakeliamo silpnumo klausausi muzikos: trankios, tokios, kuri verstų mane judėti, iki beprotybės, dar ir dar. Arba dirbu. Dirbu, dirbu ir dirbu. Tai, ką sugebu. Neegzistuoja niekas – nei skambantis telefonas, nei skaipas. Ir viskas tol, tol, kol netekęs jėgų užmiegi.
Ar tai beprotybė? Gali būti. Depresija? Įmanoma. Ar kada norėjau iššokti pro langą? Tikrai taip. Ar myliu gyvenimą? Net labai. Ir nesakykit, kad jūs, neįgalumo neturintys, niekada neišgyvenat to paties. Negi niekada nesate nusigėręs tiek, kad tiesiog užmigtumėte? Kad viskas bent trumpam išsitrintų, dingtų ir galėtumėte gyventi toliau?
Kitą rytą po tų pakvaišusių naktų vėl jautiesi gerai, pakilios nuotaikos, tarsi nieko nebūtų įvykę. Net drįstum pasiųsti velniop kiekvieną, kuris pasakytų, kad negalia – bausmė. Ir tai netgi nebūtų melas. Negalia iš tiesų yra dovana tuo, kad įprasmina tavo gyvenimą, duoda jo supratimą ir pažinimą, atmesdamas nuo to, kas yra netikra.
Sakiau, kad kartais man kraupu matyti save judančią veidrodyje, tačiau dar niekuomet nepasibjaurėjau kitu neįgaliuoju. Kad ir kokių sunkių negalių esu regėjusi, niekuomet nemačiau kažko atstumiančio ar negražaus. Tai nėra bjauru, tai tikra. Labiau, nei Britney makiažas. Ir man netgi patinka būti neįgaliai. Kad ir kiek skausmo tai atneštų, kentėti verta. Juk neveltui sakoma: per kančias – į žvaigždes. Ir nereikia jūsų gailesčio. Tada visiems taps lengviau.