Kokia man pasirodė Amerika?
Pastebėjau, kad gerokai sumažėjo lietuviškų laikraščių - užsidarė. Labai sumenko, suplonėjo „Draugas“ ir „Amerikos lietuvis“. Matyt, lietuviai Amerikoje ne itin turi laiko ar noro skaityti lietuvišką spaudą. Užtat labai išsipūtė leidžiamas „Čikagos aidas“.
Lietuviškų laikraščių Amerikoje svarbiausia tema: kokia bloga Amerika ir kaip blogai šioje šalyje gyventi. Rašo išvykėliai iš Lietuvos. Jei jie išvyko, vadinasi, ir Lietuvoje jiems buvo ne geriau. Patarimas paprastas: jei jau taip blogai Amerikoje, važiuokite ten, kur geriau.
Kita tema - dviguba pilietybė. Lietuviai mušasi, kuria komitetus ir vienas kitą kaltina nepadorumu. Kai pasikalbu su giminėmis, jiems nei šilta, nei šalta dėl tos pilietybės. Jie tapo Amerikos piliečiais, taip atsisakydami lietuviškosios. Visi rėkia apie teises, tačiau niekas nenori prisiimti jokių pareigų. Įdomu, kaip išsilaikytų bet kuri valstybė, jei visi piliečiai turėtų tik teises bei privilegijas, bet nemokėtų jokių mokesčių? Lietuvio tautybės iš išeivių juk niekas neatėmė. Pilietybės jie atsakė patys. Tai ko rėkti?
Kada kalbate apie pilietybę, palikite mums, lietuviams Lietuvoje, spręsti apie teises į Lietuvą ir pareigas, nes mes neatsisakėme savo Tėvynės - kad ir kaip sunku joje gyventi. Kažkodėl išeivija nemato reikalo mūsų net paklausti, kokia mūsų nuomonė dvigubos pilietybės klausimu. Mes jiems tik „runkeliai“.
Kai kalbame apie Ameriką, pirmiausia tai darome kaip apie vartotojų šalį. Pavaikšiojau po parduotuves - nė kiek ne geresnės, nei mes turime Lietuvoje. Kitas dalykas - kainos. Jos mažesnės nei pas mus. Aisku, Amerikoje yra ir brangesnių, ir pigesnių - gali išsirinkti pagal kišenę. Jei prekės Lietuvoje būtų tokios brangios, turbūt ir aš daugiau pirkčiau - tapčiau vartotoju.
Užėjau į maisto parduotuves - kartais atrodo kaip mūsų „Maximos“ - pilna lietuviškų prekių - saldainių, šakočių, silkių, ledų, duonos, sūrių, uogienių bei medaus. Gali rinktis, ką tik nori.
Mano giminaičiai paraikė lietuviškos duonos, ant kurios buvo užrašyta „Amber“ ir kad ji yra „Organic“. Kaip rašė išeivijos spauda, ją kepa lietuviška įmonė „Lašų duona“, kurių duonos kartais nusiperku ir Lietuvoje, tik pas mus ji nėra “organinė” (ekologiškai švari). Atrodo, kad plaukdama per Atlantą duona kiek apsiskalauja ir tampa ekologiška. Už tokią apgavystę Lietuvoje būtų baudžiama, taciau Amerikoje žmonės naivūs - ką parašysi, tuo patikės.
Buvome užsukę ir i Lemonto lietuvių centrą, ir į Jaunimo centrą Čikagoje. Iš tiesų reikia tik džiaugtis, kad ten pilna lietuvių, kurie ten turi ir savo bažnyčią, ir mokyklų, ir muziejų, bibliotekų, sporto ir koncertų salių. Tačiau vis tiek nesidžiaugia. Laikraščiuose gausu rašinių, kaip tomis vietomis lietuviai nepasidalija. Mušasi kaip už pinigus, ir nesuprasi kodėl. Paskaitau ir matau tik viena - kiekvienas vis nori atrodyti garbingesnis ir viršesnis. Lietuviško kuklumo ten tikrai mažai.
Lietuvoje šnekame, kad amerikiečiai stori, nes kemša mėsainius. Nusivedė mane giminaičiai į savo sporto klubą. Visi mina dviračius, sunkumus kilnoja ir vandenį vis siurbčioja. Nemačiau nei vieno storo. Dažnai susitikdavau savo giminių kaimynus, taip pat vis apie dietas kalba, ir nestori. Yra ir storų, tačiau dažniau jų pamatysi neturtinguose rajonuose, kur jie neturi kitokios pramogos, tik valgyti. Turbūt dalis atvažiavusių lietuvių neįkanda geresnių rajonų, todėl daugiau storų ir pamato.
Šiap amerikiečiai daug draugiškesni nei lietuviai, daugiau šypsosi ir džiaugiasi tuo, ką turi. Kelis kartus buvau lietuvių susibūrimuose, kur jie paprastai kalba apie tarpusavio nesutarimus bei apšneka vienas kitą.
Lietuvoje esame pikti, nes ir gyvenimas sunkus, ir valdžia mumis nesirūpina, o ko būti piktiems Amerikoje? Matyt todėl, kad esame lietuviai ir kitokie būti negalime, turime muštis, pavydėti ir nekęsti vienas kito. Išeivių laikraščiuose skaičiau apie tautos vienybę - tikrovėje mačiau tik vaidus ir susiskaidymą. Tokia, matyt, mūsų prigimtis. Sakoma, skaldyk ir valdyk. Gal todėl ir esame silpni, kad mes patys skaldomės, o kiti mus valdo.
Bet tikrai verta nuvažiuoti į Ameriką. Grįžęs pamačiau kaimyną ir amerikoniškai plačiai nusišypsojau. Tas, vietoje mano paprastai surūgusios fizionomijos pamatęs šviečiantį pusmėnulį, vos ir batų neišvirto. Neišlaikė ir pats nusišypsojo. Gal su laiku pradėsime vienas kitam dažniau šypsotis?