Sekant lietuvišką žiniasklaidą – lietuviškus laikraščius, televiziją, radiją ar internetą – matyti, kad politinis sąmoningumas Lietuvoje yra nepavydėtinos būklės. Okupaciniai metai ir Smetonos diktatūra, kai 1936 m. LSDP buvo uždrausta, tapo tikrais nuodais politinio gyvenimo demokratijoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę prie valdžios vairo stojo tos neigiamos tradicijos paveikti žmonės, iš kurių nemaža dalis savanaudiškai ir parazitiškai pasinaudojo susiklosčiusia ekonomine erdve Lietuvoje. Iš bičiulių užsienyje žinau, kad tas pats nutiko kituose sovietiniame bloke buvusiuose kraštuose.
Aišku, per tą 20 metų laikotarpį tie politiniai veikėjai patogiai įsitaisė ir nelabai nori pasitraukti iš politinio gyvenimo. O tie, kuriems vertybė yra tik pinigai, susirado gerai apmokamą, mažai tikros galios turintį darbą politiniame kapinyne, t.y. Europos Parlamente.
Plateliuose mane maloniai nustebino sutikti jauni žmonės, kuriems tos neva vertybės, kurias iki šiol puoselėja net ir socialdemokratų partijos mandatus turintys žmonės, yra svetimos.
Priimtoje LSD Jaunimo sąjungos programoje, dėl kurios buvo ilgokai diskutuojama sąjungos skyriuose visoje Lietuvoje ir kurią dauguma priėmė per sąskrydį, yra nedviprasmiškai pasisakyta dėl Lietuvos pilietybės, lyčių lygybės, tolerancijos, rinkimų elektroniniu būdu ir t.t. Ši programa tinka demokratiškai nusiteikusiam, interesų politikoje turinčiam jaunimui.
Tuose 11 puslapių surašyta sąjungos programa yra konkretus Lietuvos jaunųjų socialdemokratų atsiradimo politikoje įrodymas.
Kelias nebuvo lengvas. Ypač žinant prieš 10 metų į LSDP veiklą įsitraukusių partiečių pažiūras. Pastarieji mėgino Jaunimo sąjungoje įtvirtinti jiems artimus ir paklusnius jaunus žmones, bet kaip matyti, ne kažin kas pavyko. Kaip ir vieno veikėjo veiksmai – šokiai televizijos laidose ar fotografavimasis apkalbų žurnale, t.y. ne politinis darbas.
Nedažnai pasitaiko, kad atsidūręs nepažįstamų ir kito amžiaus žmonių grupėje po kelių valandų jaustumeis taip, lyg tarp jų būtumei jau keletą metų. Toks jausmas mane lydėjo visas dienas Plateliuose.
Prisiminiau, kai pats 1968 m. įstojau į Lietuvos socialdemokratų partiją, jos Vokietijoje veikusią draugiją, man buvo 22 metai – panašus amžiaus vidurkis yra ir dabar čia susirinkusio jaunimo. Mūsų tada buvo keliolika, galiausiai liko tik keli, tačiau vėliau, Lietuvai vėl tapus laisva valstybe, galėjome garbingai perleisti LSDP darbus atsikuriančiai partijai Lietuvoje.
Dabar LSD Jaunimo sąjunga turi beveik 4 tūkst., o partija – beveik 20 tūkst. registruotų narių, ir jų vis daugėja. Tai rodo, kad mūsų veikla tada turėjo prasmę.
Man buvo labai įdomu sužinoti, kuo šiandien gyvena jaunieji socialdemokratai ir jų rinkti vadovai.
Išeivijoje mus savo laiku laike „trenktais“ – tuomet atrodė, kad sovietinė diktatūra yra sukurta amžiams. Tos prasivardžiavimo „tradicijos“ tęsiamos ir dabar, pakanka paskaityti straipsnių komentarus informaciniuose portaluose.
Tikrai laimingas susipažinęs su gausybe įdomių asmenybių iš daugelio Lietuvos regionų. Dabar jau žinau, kad daugiau nei prieš 40 metų į darbą įdėtas triūsas nenuėjo vėjais.
Šis jaunimas yra labai kuklus, sieks tik 5 mandatų per kitų metų rudenį įvyksiančius rinkimus į Seimą. Mano manymu, tas kuklumas yra gerbtinas, bet nebūtinas, nes dabartinių tautos išrinktųjų veiksmai yra nerezultatyvūs ar netgi kenkia demokratiniam šalies vystymuisi.
Šiuos pseudopolitikus reikia nugalėti demokratiniuose rinkimuose į Seimą, pakeisti žmonėmis, kuriems politinė partija yra ne įrankis pagerinti savo ir giminaičių gyvenimo sąlygas, o priemonė, kaip ir nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje, padedanti formuoti Lietuvos politinį gyvenimą.
Beveik visą gyvenimą mano darbas buvo susijęs su personalo problemų įmonėse sprendimais, tad įgijęs šiokios tokios patirties dabar galiu tvirtinti, kad dvigubai daugiau to jaunimo yra verti LSDP sudėtyje patekti į Seimą. Kuklumas šiuo atveju nėra vertybė.
Esu įsitikinęs, kad ir kitos dvi Lietuvos demokratinės partijos – konservatoriai ir liberalai, kaip ir socialdemokratai, turi išsilavinusį, pasaulio mačiusį ir jį ganėtinai gerai suprantantį jaunimą. Užtenka protestuoti – susikrovus lagaminus vykti kur kitur kurti geresnės ateities. Pritaikyti savo gabumus galima ir Lietuvoje, jeigu tik yra noro tai daryti.
Pradėjęs rašyti savo atsiminimus ėmiau gilintis į istoriją ir atsekiau savo giminės nueitą kelią. 1731 m. mano protėviai, būdami liuteronais, kartu su 20 tūkst. tikėjimo brolių ir seserų buvo valdančiųjų katalikų išvaryti iš Zalcburgo. Maras gerokai praretino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų gretas, tad čia jiems buvo leista įsikurti ir melstis pagal savo tikėjimą.
Dalis jų apsigyveno Tauragėje, kiti – kitur. Nebuvo lengva, bet jie sėkmingai iki pat 1941 m. sausio gyveno Lietuvoje, kol pagal slaptą Molotovo-Ribentropo sutartį beveik visi 50 tūkst. gyventojų turėjo išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos. Likusieji galėjo išvykti iki 1959 m. galo, tarp pastarųjų buvau ir aš.
Mano protėviai, kaip tvirtina istorikai, nežiūrėjo į mėnulį, kai ruošė žemę bulvėms sodinti, nes ant mėnulio jų nesodino. Kaip supratau, dauguma Plateliuose sutiktų jaunųjų socialdemokratų galvoja ir dirba lygiai taip pat, kaip mano protėviai ir aš.