Nemažą dalį namo gyventojų sudaro pensininkai, kuriems vaikų auginimas jau tolima praeitis, todėl bendraujant su jais išgirdau nuomonių, kad kam man čia reikia, jog po langais mušinėtų kamuolį, drumstų jų ramybę. Todėl norėčiau pateikti du klausimus, kurie man neduoda ramybės šiuo metu.
Vienas jų labiau retorinis - esame mes krepšinio tauta ar vis dėlto ne? Ir ar yra vietos vaikams mūsų šalyje?
Anksčiau (prieš 20 metų), kas antras daugiabučio namo kiemas Lietuvoje turėjo savo vaikų žaidimo bei sporto aikšteles ir jomis rūpinosi valstybė, tačiau per pastaruosius 20 metų jos buvo apleistos, neprižiūrimos, todėl beveik visai išnyko arba tapo naktinėmis paauglių pasilinksminimo vietomis. Tiesa, pavieniai entuziastai bei verslininkai savo lėšomis bandė atgaivinti šias aikšteles ir situacija pradėjo gerėti - bet ar pakankamai? Panašu, kad ne.
Aš manau, kad būtų mažiau išlaidų (žiūrint iš materialinės pusės), jei valstybė ir savivaldybės investuotų į jaunimo užimtumą, aikštelių statymą, o ne bandytų juos vėliau sugrąžinti į doros kelią įkalinimo įstaigose, juos ten išlaikant mokesčių mokėtojų, tai yra visų mūsų, pinigais. Ten jie praeina tokią mokyklą, kad retas iš jų grįžta į normalaus piliečio gyvenimą. Gal verčiau suteikime jiems galimybę praleisti sporto aikštelėse, o ne laiptinėse, kur jie tyko mūsų grįžtančių vėlumoje su peiliu rankoje?
Trūksta mūsų visuomenei pilietiškumo, supratimo, kad neužtenka gyvenime pasodinti medį, užauginti vaiką ir pastatyti namą. Jei kiekvienas galvotume tik apie save, neskristume į kosmosą, nekurtume vaistų sergantiems nepagydomomis ligomis ir panašiai.
Kiekvienas galvoja tik apie save, mano esąs ypatingas ir geresnis už kitus, tačiau nuolat skundžiasi, kad apie jį niekas nepagalvoja ir juo nepasirūpina. Tokie jau mes lietuviai esame. Bet keičiasi kartos ir žmonės keičiasi. Gal pradėkim nuo savęs ir rūpinkimės ne tik savimi ar savo šeima, bet ir kitais?