Tebūnie, nekreipkim dėmesio į tuos dar bene dvylika autorių ar knygų (biografinių) herojų, sėdėjusių „prezidiume“ kartu su J.E. Adamkumi, laikykim, kad poezijas-prozas reikšmingumu užgožia jubiliejinį lapkritį turinti pasirodyti knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“.
Taip, ilgokame V. Adamkaus pasisakyme iš tiesų nuskambejo žodis „šantažas“, ataidėjęs ne tik TV žiniose, bet ir internetiniuose portaluose. Žodis, regis, išlėkęs žvirbliu. Bent jau mano klausai jis buvo leptelėtas po pauzės – ieškant tinkamo išsireiškimo, ir, matyt, neradus – palydint „įžeminančiu“ taip sakant.
Prezidentas, patyręs šantažą, manau, neturėtų tų faktų palikti laisvalaikio beletristikai, juos jau reikėjo įvardyti seniai ir oficialiai.
Kaip minėta, sakinys apie patirtąjį šantažą įsiterpė į ilgoką pasakojimą apie antros prezidento kadencijos metu fiksuotus reikšmingus įvykius.
Intrigos susirinkusiems žurnalistams pateikta išties gausiai: galbūt asmeniniam-prezidentiniam archyvui bus uždėtas grifas „po 50 metų“, mat juose kai kurių dabar garbinamų asmenybių pavardės atsiskleistų juodais darbais; faksu gauti ranka rašyti tekstai demaskuotų niekadėjus, tuomet Jo Ekscelencijai nurodinėjusių – daryk šitaip, o ne taip, dėl to, kad darai taip, esi valstybės priešas ir politiškai su tavim bus susidorota.
Tad ar J. E. išreikštas saugantis rūpestis – kad Lietuvoje būtų šviesiau, tamsos ir taip daug, išties korektiškas? Dabar mums valia įrašinėti savas niekadėjų, šantažavusių valstybės vadovą, pavardes. Tarkim, man didžiausias niekadėjas yra Vytautas Landsbergis.
J.E. Adamkus žibalo mano antilandsberginei – ir bet kieno kito ir bet kuriai kitai „anti“ - aistrai šliūkštelėjo.Tikrai manau, kad gerbiamasis prezidentas pasakė arba per mažai – demaskuojant reikėjo eiti iki galo ir įvardyti niekadėjus, arba per daug – negalima pradėjus sakyti esmę palikti sau.