Tiesa, kad buvau redaktorius vienai dienai, nesuprato daug kas (nors buvo aiškiai anonsuota), ir prapliupo purslais komentarų geizeris: kažkiek žmonių prognozavo galą nekenčiamam „Lietuvos rytui“, tačiau dar daugiau džiūgavo – jau dabar Rimvydas Valatka eis į darbo biržą, prie konteinerių ir taip bus nubaustas už savo baisius darbus.
Žurnalistikos centrinėje atestacinėje komisijoje ir mikroautobusų vairuotojų skaistykloje irgi kilo nemažai kalbų: dundukų vadas atostogavo su vėžiagyviais (privalumas akivaizdus: mažieji nariuotakojai ne tik gardūs prie alaus, bet ir yra bestuburiai ir tokiu būdu idealūs tinklaraščio skaitytojai; žnyplėmis klikina, bet nieko neklausinėja ir balso nekelia prieš mokytoją), o jam atostogaujant, sunerimę lankytojai reikalavo griežto ir greito įvertinimo – kodėl Užkalnis, kuris yra triskart paskelbtas „pavojingu“ ir net „pavojingesniu už Šustauską“, vadovauja žiniasklaidai.
Man šios istorijos nušvietimas įdomus štai kuo. Lietuvoje daugybė žmonių, kurie vienas per kitą bliauna, kad „Lietuvos ryto“ neskaito ir kitiems neleidžia skaityti, kad tokios šiukšlės niekam nereikalingos ir jomis niekas nebesidomi. Kiti žmonės (o gal ir tie patys) nenustoja aiškinti, kaip Užkalnis yra menkavertis besipiarinantis bemokslis, burundukas ir bebras, nuo kurio vien išvaizdos verčia vemti („nuimkit nors jo nuotrauką, man nuo šito išsišiepusio Minedo jau bloga“), bet vos tik krusteli, vos tik pajudini pirštą, visi kaip žąsų pulkas gagena ir mojuoja sparnais.
Ir laukia išsižioję, kas bus toliau – nes, būkim teisingi, kad ir koks tas Užkalnis būtų menkavertis ir apgailėtinas, vis tiek juk daugeliui tenka pripažinti (kaip sakytų Nida Vasiliauskaitė), kad nieko įdomesnio jie kaip ir neturi, tai tenka (kaip savanos žvėrims prie vodopojaus) rinktis prie nemylimo lrytas.lt fontanėlio ir gurkšnoti, ką jiems pasiūlo.
Kita žiniasklaida, panašu, iš pavydo kramtėsi nagus ir plojo sau delnu per kaktą (nes ne jie sugalvojo tokią akciją), ir tik vienintelės „Verslo žinios“ parašė žinutę apie Didįjį „Lietuvos ryto“ penktadienį.
Pati redaktoriavimo diena buvo, mano kukliu įsitikinimu, labai sėkminga: ne tiek dėl mano kažin kokio vadovavimo, bet dėl didelio ir kruopštaus pasiruošimo. Jėgų buvo sudėta labai daug, ir originalių straipsnių buvo suruošta išsamių ir įdomių. Mano sugalvota tema buvo apie tai, kad Lietuvoje gera gyventi: kad pensininkams ne taip jau blogai, kad mus gerai gydo, kad galima gyventi ir kaime, kad mes geriau vairuojame, nei anksčiau, kad geriame protingiau. Aš pats surašiau tik interviu su Beata Nicholson apie tai, kad Lietuvoje visko yra, ir vedamąjį „Mano sunkus optimizmo kumštis“, kurio antraštė kaip ir viską pasako.
Gabrielė Pečkaitytė, kuri viską organizavo ir viskuo rūpinosi, smulkiai papasakojo, kaip viskas buvo (ten pat pridėti ir du vaizdo reportažai), ir po to penktadienio dar parašė komentarą Aušra Malinauskaitė, gal kiek per drąsiai mane pavadinusi „gerbiamu“ Užkalniu, tačiau sukėlusi didelį susirūpinimą tarp tų žmonių, kuriems rūpėjo suprasti, ar ji čia mane reklamuoja, ar suvarinėja, ir taip ir nesupratusių.
Mano įspūdis apie tai, kaip dirba lrytas.lt, buvo neįtikėtinai geras, ir tai sakau ne todėl, kad man reikėtų kam nors įsiteikti. Aš žinojau, kad bus dinamiška, bet nesitikėjau, kad viskas bus daroma taip greitai, taip operatyviai ir tokiu negailestingu tempu. Ir kad jauni žmonės tokie gabūs (esu jau anksčiau sakęs – jaunesnė karta geresnė, nei apie ją kalba ir galvoja).
Geriau supratau, kokia didelė konkurencija skaitytojo dėmesiui – tų pirmųjų pozicijų labai mažai, ir tas dėmesys yra išlepintas ir neprognozuojamas. Palyginti su darbu žinių agentūroje, kur žinios eina srautu ir išsiskirsto pagal žymas arba paieškas, ir su darbu statiniame leidinyje (kuris kažkiek laiko, nuo dienos iki mėnesio, yra fiksuotas laike), interneto portalas yra keistas mišinys tarp statiško ir takaus, ir tie žmonės, kurie sugeba šį stebuklą sutvarkyti, man panašūs ne tik į žonglierius, bet ir į tuos, kas naktį piešia ore švytinčiu žibintuvėliu paveikslus, kuriuos užfiksuoja fotografai.
Ar vėl daryčiau ką nors panašaus? Be jokios abejonės. Ačiū visiems, kas prisidėjo prie šios dienos.