Tie norėjusieji – tai šios skambiai išreklamuotos ir įspūdingų užmojų akcijos organizatoriai, o rezultatas – lietuviškas: įnirtingas stumdymasis minioje ir bandymas bet kokia kaina gauti už dyką duodamą oranžinį kamuolį, pamiršus tikrąją šio renginio prasmę.
O juk iš pradžių viskas atrodė gražiai. Norintieji kartu su kitais tūkstančiais lietuvių dalyvauti kamuolių mušinėjimo rekordo siekimo akcijoje buvo kviečiami registruotis internetu, kad šia akcija kartu su tūkstančiais kitų sirgalių išgarsintų Lietuvos vardą.
Tačiau užvakar atsidūrus prie Panevėžio „Cido“ arenos paaiškėjo, kad kamuolius mušinėti didžiausią šansą turi ne užsiregistravusieji, bet patys mikliausi ar stipriausi. Na, dar ir patys ankstyviausieji, atvykę nuo pačios registracijos pradžios 17 valandą.
Tačiau dauguma kandidatų į rekordininkus į renginį ėmė rinktis vėliau. Vienų neviliojo perspektyva aptvertoje mašinų stovėjimo aikštelėje, kur nėra net kur atsisėsti, praleisti beveik 4 valandas, kiti tiesiog negalėjo ištrūkti iš darbo anksčiau, treti dar turėjo sukarti iki Panevėžio gerą kelio gabalą važiuodami iš kitų rajonų.
Tuomet ir prasidėjo pats įdomumas. Žmonės į aptvertą teritoriją buvo leidžiami per tris įėjimo punktus, prie kurių susirinko minios norinčių patekti į vidų. Prie kurio įėjimo stovėti, priklausė nuo pirmosios pavardės raidės. Tačiau ranka rašytų nuorodų (pvz. M-S arba Š-Ž), pakabintų ant tvoros, per minios galvas net nesimatė. Todėl dažnas tik iš kitų likimo brolių sužinodavo, kad jau kokį pusvalandį laukia ne prie to įėjimo, prie kurio jam priklauso pagal pavardę.
Stoviniuojant minioje, kuri labai vaizdžiai atspindi posakį „silkės statinėje“, paaiškėjo dar viena naujiena – jokio skirtumo, ar iš anksto užsiregistravai, ar ne, šansai pamušinėti kamuolį – vienodi.
Į vidų buvo įleidžiami visi, kas tik sugebėjo prasibrauti iki įėjimo vartų.
Vos įėjus į teritoriją įrengtose pastogėse sėdintys jaunuoliai rašė atėjusiųjų pavardes ir dalino kamuolius. Netrukus jie sulaukė ir savanorių dalintojų. Pavyko pamatyti, kai iš pažiūros kokių 12-13 metų vaikinukai, pripuolę prie vienos iš dėžių, švystelėjo kelis kamuolius per tvorą savo bičiuliams ir spruko tolyn į aikštę. Todėl nenuostabu, kad dar gerokai iki rekordo siekimo pradžios oranžinius kamuolius mušinėjančių paauglių galima buvo matyti ir aplink aptvertą renginio teritoriją.
Apsaugininkams nebe tokie paauglių pokštai buvo galvoje. Įsirėžę saugos tarnybos darbuotojai vos galėjo išlaikyti apsauginę tvorelę, kurią įsiaudrinusi minia, supratusi, kad šansai negauti kamuolio vis didėja, ėmė ryžtingai spausti.
Gerai dar, kad prieš šią energingą ataką tėveliai spėjo kelis mažesnius vaikus perkelti tiesiog per tvorą į aptvertąją teritoriją. Kitaip geruoju mažyliams toks minios pasistumdymas greičiausiai nebūtų pasibaigęs. Tiems, kas jau skuba piktintis, ko tėvai vaikus tempėsi į minią, skubu paaiškinti. Iš pradžių tas stovėjimas būryje prie įėjimo neatrodė toks grėsmingas, o vėliau pasitraukti atgal nebebuvo šansų – minia nešė tik pirmyn.
Galiausiai lenkų gamybos tvorelė (per valandą, praleistą labai arti jos, buvo laiko išstudijuoti visus užrašus) neatlaikė, siūbtelėjusi į vidų minia puolė prie paskutinės dėžės su kamuoliais. Jaunieji dalyvių surašinėtojai tik spėjo susirinkti savo sąrašus ir spruko tolyn.
Aišku, galima kaltinti jokio orumo neturinčius ir vienas kitam per galvas dėl nemokamo kamuolio pasiryžusius lipti lietuvius, tačiau norėčiau mesti akmenį ir į organizatorių daržą.
Kas sugalvojo, kad mažiausiai 8 tūkst. dalyvių (tiek Panevėžyje išdalinta kamuolių, tačiau žmonių iš tiesų susirinko kelis kartus daugiau) įleisti į renginio teritoriją užteks trijų įėjimų, saugomų skystos tvorelės ir būrio net suplukusių nuo pastangų suvaldyti minią apsaugininkų? Jau girdėjau, kad po akcijos organizatoriai teisinosi nesitikėję tokio žmonių antplūdžio. Na taip, juk ir mūsų komunalininkus kiekviena žiema užklumpa netikėtai.
Kas sugalvojo tą išankstinę registraciją, kuri realiai negarantavo, kad užsiregistravęs pakliūsi į vidų? Ar kas pagalvojo, kiek dalyvių registratoriams prireiks laiko ant popieriaus išspausdintuose sąrašuose surasti pavardes tų, iš anksto užsiregistravusių ir netgi į vidų patekusių laimingųjų, pavardes? Pagaliau, kas būtų prisiėmęs atsakomybę, kai nebesuvaldoma minia būtų sutrypusi kokį žmogų?
Lieka tik pasakyti: ačiū Dievui, tokia nelaimė neįvyko, o ir panašaus masto akcijos Panevėžyje artimiausiu laiku nenusimato.