Galbūt aš Vilniuje praleidau per daug laiko. Galbūt per daug myliu šį miestą ir dėl to negaliu būti objektyvi. Tačiau man viskas atrodo šiek tiek kitaip nei protestuotojams ir juos palaikantiems Lenkijos politikams, kurie, beje, apie Lietuvą žino tikrai nedaug. Kai vienoje Lenkijos televizijos pokalbių laidoje vienas daug kalbantis ir Lietuvos lenkus pasiryžęs gelbėti „ekspertas“ buvo paklaustas, kiek kartų jis lankėsi Lietuvoje, jo atsakymas buvo: „Kartą. Vieną dieną.“
Kad ir kaip gerbčiau lenkų mažumos Lietuvoje pastangas puoselėti lenkišką kultūrą, aš gerbiu ir Lietuvos teises bei kultūrą. Manau, taip turėtų elgtis ir Lietuvoje gyvenantys mano tautiečiai. Juk jie – lenkų kultūros ambasadoriai nepriklausomoje, savo istoriją, kultūrą ir įstatymus turinčioje šalyje. Jie – dalis Lietuvos visuomenės, turinčios ne tik privilegijų, bet ir pareigų. Be abejo, Lietuva turi gerbti savo mažumas. Tačiau mažumos negali tapti diktatoriais didžiajai šalies gyventojų daliai.
Taip, kaip protestuoja Lietuvoje gyvenantys lenkai, galėtų protestuoti ir Lenkijoje gyvenančios tautinės mažumos. Pavyzdžiui, vokiečiai.
Patikėkite manimi, Lenkijoje nėra nė vienos vokiečių mažumai skirtos mokyklos, kurioje būtų mokoma vien vokiečių kalba. Lenkų kalba mokyklose yra privaloma. Visi abiturientai privalo laikyti tuos pačius egzaminus lenkų kalba. Todėl visiškai suprantu lietuvius, kurie nepritaria lenkams, norintiems, jog viskas mokyklose ir universitetuose būtų dėstoma lenkų kalba.
Man atrodo savaime suprantama, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai turi gerbti Lietuvos įstatymus, taisykles, nes jie šioje šalyje - tik svečiai.
Aš lenkė. Gyvenu Vokietijos pasienyje, Žemojoje Silezijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis regionas priklausė Vokietijai. Galiu tik įsivaizduoti, kaip paprasti lenkai ir mūsų šalies politikai sureaguotų, jei čia gyvenanti vokiečių mažuma atsisakytų mokyklose mokytis lenkų kalbos. Neabejoju, kad kiltų didžiulis skandalas.
Paaiškinsiu, kodėl aš mąstau kitaip ne tie, kurie protestuoja, ir tie, kurie juos palaiko.
Pagal studentų mainų programą į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą atvykau kaip Vokietijos studentė. Mat tuo metu studijavau Frankfurto Europos Viadrinos universitete. Po metų Vokietijoje Vilnius man atrodė toks lenkiškas miestas! Daug garsių lenkų menininkų gyveno Vilniuje. Tad ir aš be galo troškau pagyventi Vilniuje. Buvo be galo įdomu ir malonu savo akimis pamatyti tai, apie ką skaičiau ir girdėjau mokykloje.
Kartą vaikštinėjau Vilniaus gatvėmis su draugu vokiečiu. Kalbėjau nekreipdama dėmesio į tai, ką sakau: „Pažiūrėk, Vilnius toks magiškas, toks gražus lenkiškas miestas.“ Mano draugas ironiškai pažiūrėjo į mane ir atkirto: „O Vroclavas (miestas, šalia, kurio gyvenu) ir Gdanskas - tokie gražūs Vokietijos miestai.“
Diskusijos nebetęsėme. Daug ką supratau po šios draugo replikos. Lenkai tikisi iš vokiečių pagarbos savo kultūrai, kalbai ir įstatymams net ir tokiuose „gražiuose Vokietijos miestuose“,
kaip Vroclavas ir Gdanskas. Tad kodėl mes pykstame, jei iš mūsų lietuviai tikisi to paties?
Nemanau, kad būčiau vienintelė nelaiminga, jei Lenkijoje gyvenantys vokiečiai elgtųsi taip, kaip Lietuvoje gyvenantys lenkai.
Tai neteisinga ir absurdiška. Ir tai mane liūdina. Ne vien todėl, kad Lietuvoje gyvenantys mano tautiečiai bei juos remiantys Lenkijos politikai rodo nepagarbą lietuvių tautai ir griauna kaimyninių šalių santykius. Man liūdna, kad žaviajame Vilniuje aš daug kam tebūsiu persona non grata, priešė lenkė, o ne laukiamas svetys ir draugas.