Įstatymas ir teismo sprendimas formaliai galioja, tačiau realiai jų niekas nevykdo ir neketina vykdyti. Lenkų „tirštai“ gyvenamų vietovių savivaldos administracija aiškina, kad neturi teisės brautis į privačias valdas ir nukabinti lenteles su lenkiškais vietovių pavadinimais, o lenkų kilmės gyventojai su pasitenkinimu ir giliai atsikrenkštę spjauna tiek į įstatymą, tiek į teismo sprendimą.
Spjauna, nes veikiau intuityviai nei sąmoningai suvokia – Lietuva nenori ir nesuinteresuota konfliktuoti su kur kas galingesne Lenkija ir vietoj „blogo“ draugo įgyti „gerą“ priešą. Juolab, kokia prasmė priverstinai nukabinėti lenteles, jeigu po nakties jų atsiras su tokiu nenumaldomu dėsningumu, kokiu dygsta grybai po palankaus lietaus. Ir ne tik atsiras, bet atsiras dar labiau nedraugiškoje ir sukiršintoje aplinkoje nei anksčiau.
Būtina įstatymo galiojimo sąlyga yra jo efektyvumo minimumas. Įstatymas, kurio niekas nesilaiko arba tyčiodamasis ignoruoja, negali būti laikomas galiojančiu iš esmės. Toks įstatymas yra gyvas lavonas.
Gintarinės šalies gintariniai patriotai turi gelžbetoninius įsitikinimus – Lietuva negali keistis žeminama ir niekinama. Tačiau dėl riboto ir vargu ar platesnio nei gintaro gabale sustingusio vabzdžio akiračio, šie patriotai nepajėgūs suvokti, kad jeigu niekinami valstybės įstatymai, tai niekinama ir pati valstybė. To nesuvokdami ir demonstruodami meilę ir atsidavimą Lietuvai, jie aršiai priešinasi šio klausimo sprendimui įstatymo lygmeniu.
„Tikrieji“ patriotai ignoruoja ir tai, kad kolektyvinė sąmonė nesiaiškina, ar draudimai yra pripažįstami prieštaraujančiais ES teisei, ar ne. Lenkijos lenkai, pirmiausia, konstatuoja tik tai, kad Punsko valsčiuje 5 tūkst. lietuvių turi teisę į dvikalbius pavadinimus, o 235 tūkst. Vilniaus krašto lenkų – ne.
Lieka vien išeitis – klausimą dėl vietovių rašymo tautinių mažumų kalba spręsti ne įstatymo, o Vyriausybės nutarimo lygmeniu. Kuo greičiau, tuo geriau.
Klausimas ne tas, ar poįstatyminis teisės aktas gali neatitikti įstatymo, o tas, ar reikia duoti svarų impulsą pakeisti tik popieriuje galiojantį, o išties lavono kvapą skleidžiantį įstatymą.
Okupantų valdžia Lietuvoje apsimesdavo, kad moka žmonėms už darbą, o žmonės, – kad dirba. Dabar vieni imituoja teismo sprendimo vykdymą, kiti imitaciją laiko šio sprendimo vykdymu.
Sovietai, sukūrę beprotnamį ideologijoje, teisėje bei ekonomikoje, gyveno pagal beprotnamio dėsnius. Vargu ar ir mums reikia gyventi pagal beprotnamio dėsnius, kurie, regis, kai kam kelia nostalgiją.