Iš darželio mane visada pasiimdavo močiutė, nes mama dirbdavo ir ateidavo manęs pasiimti iš močiutės vėliau. Taigi parėjusios su močiute žiūrėdavome televizorių, dažniausiai tuo metu rodydavo serialus. Bet tą dieną per televizorių nerodė nieko panašaus. Per visus kanalus rodė vaizdus, kaip dega du dideli pastatai, galop sugriūva.
Šis vaizdas man labai įstrigo atmintyje. Vėliau augau ir rugsėjo 11-ąją kažkaip pamiršau. Pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, su amžiumi atėjo ir domėjimasis pasauliu.
Ir taip nutiko, kad būdama septintoje klasėje pamačiau per žinias rugsėjo 11-osios minėjimo pranešimą. Susidomėjau ir prisiminiau tos dienos vaizdinį iš vaikystės. Pradėjau domėtis internete,
sužinojau visas oficialias versijas, žiūrėjau daug vaizdinės medžiagos.
Tai mane tiesiog traukė ieškoti informacijos, išsikėliau sau klausimą „kodėl“ ir ieškojau atsakymo. Kuo toliau ieškojau atsakymo, tuo labiau ėmiau įsitikinti, jog rugsėjo 11-osios išpuoliai buvo suorganizuoti ne kieno kito, o JAV vyriausybės.
Skaičiau įvairių architektų, sprogdintojų komentarus apie bokštų griūtis (abu pastatai sugriuvo labai dailiai, nekliudydami šalia esančių ir nepalikdami nieko). Bokštai buvo susprogdinti, kiekvienuose aukštuose buvo bombos, kurios sprogdamos ir lėmė tokį gražų „subyrėjimą“.
Įsitikinusi tuo vaizdinėse medžiagose, iškėliau sau klausimą, kodėl tą reikėjo daryti, kodėl Jungtinėms Valstijoms reikėjo žudyti savo žmones, kodėl būtent tą dieną Pasaulio prekybos centre dirbę musulmonų ir žydų kilmės žmonės neatėjo į darbą? Nejaugi žinojo?
Kodėl... Šis klausimas man iki šiol sukasi galvoje ir jį dažnai prisimenu, ypač artėjant rugsėjo 11-ajai. Žuvo daug nekaltų žmonių, neliko ir Niujorko vieno iš simbolių - „Brolių dvynių“.
Norėdama atkreipti į šią tragediją savo klasiokų ir draugų dėmesį, per informatikos pamoką skaidres sukūriau apie rugsėjo 11-ąją ir jas pristačiau klasei. Po pristatymo keli mano bendraklasiai susidomėjo šiuo įvykiu.
Nors esu šešiolikmetė, domiuosi pasauliu ir šia tragedija. Ji man visada bus išskirtinė, kurią visada dabar prisimenu ir paminiu. Manau, jaunimui reikia domėtis tuo, nes tik mes, auganti karta, galbūt galime išsiaiškinti šį mįslingą įvykį.