Išvertus į žmonių kalbą minėtus punktus, šios formuluotės skambėtų taip: policija ir vaikų teisių apsaugos institucijos D.Kedžio skunduose minimą Laimutę Stankūnaitę ir jos dukrelę pasmerkė gyvenimo kančioms, kad ir netiesiogiai nukreipė žudiko ranką prieš nekaltus žmones, privertė visuomenę suabejoti šalies teisėtvarkos gyvybingumu. Kaip viskas prasidėjo?
Seimo komiteto išvadoje rašoma: „D.Kedžio pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimos seksualinės prievartos jo mažametės dukters (tuo metu – 4 m. amžiaus) atžvilgiu Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas 2008 m. lapkričio 30 d. Tą pačią dieną ikiteisminį tyrimą pradėjo Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Petrašiūnų policijos nuovados tyrėjas... nuvykus į L.Stankūnaitės gyvenamą butą niekas neatidarė durų, todėl nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, išsiųsti paklausimai, gauti atsakymai ir pan. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūra pagal visus kriminalistikos metodikos reikalavimus iš viso nebuvo atlikta.“
Jau kitą rytą po pirmojo tyrėjo vizito į L.Stankūnaitės namus, kur jis sakėsi nuvykęs (o gal tik galvojo nuvykti?) ir atraportavęs savo valdžiai, kad niekas jo neįsileido, bylą perėmė tyrėja Rasa Kairienė.
Ji apklausė D.Kedį, bet jo apklausa, anot VRM generalinio inspektoriaus Juliaus Jasaičio, „nedavė jokio pagrindo manyti, kad prieš mergaitę buvo naudojamas smurtas, kad jai padaryta kūno sužalojimų, kad su ja lytiškai santykiauta ar buvo reali grėsmė jos sveikatai, normaliai fizinei ar dvasinei raidai“. Tiesa, tokią grėsmę įžvelgė su mergaite, bet nedalyvaujant tyrėjams, pabendravusi psichologė.
Sugrįžkime į Seimą: „Komitetas yra tos nuomonės, kad D.Kedžio dukrai davus parodymus buvo būtina nedelsiant atlikti mergaitės suvokimo psichologinį ir jos kūno tyrimus, atlikti įtariamojo atpažinimą, apžiūrėti galimą įvykio vietą, atlikti kitus procesinius ir operatyvinius veiksmus, nustatyti D.Kedžio nurodytų asmenų tarpusavio santykius, bendravimo pobūdį ir intensyvumą, ieškoti galimų kitų mergaitės ir įtariamojo kontakto pėdsakų. Nė vienas iš paminėtų (ir nepaminėtų) būtinų veiksmų per dviejų mėnesių terminą, kol byla buvo tiriama Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, nebuvo atliktas. Todėl Komitetas mano, kad ikiteisminis tyrimas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas neoperatyviai ir nekvalifikuotai.“
Na ir kas, kad komitetas taip mano, na ir kas, kad generalinio inspektoriaus nuomone, mergaitei nebuvo jokios grėsmės. Gyvenimo realybė buvo kitokia. Štai faktai. Nors jokio tyrimo, kaip nustatė Seimas, nebuvo, Panemunės policijos komisariatas 2008-12-19 juodu ant balto parašė: „Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami. Pažyma išduota pil. Drąsiui Kedžiui prašant.“
Pasirašė komisariato viršininkas Egidijus Kuckailis. Praėjus dar kelioms dienoms, 2008-12-22 D.Kedys Kauno miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį „Dėl motinos valdžios apribojimo“.
Štai kas jame rašoma (matyt, nutarus, kad reikia spalvingesnių detalių): „Grįžusi iš L.Stankūnaitės dukra pradėjo pasakoti, kad kai būna pas mamą, tai pas mamą ateina Frančeskas arba Andrius, o kai guli lovoje mama, Andrius ir ji, tai mama ir Andrius ją laižo.
Civilinis kodeksas... reglamentuoja, kad kai tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo.
Akivaizdu, kad atsakovė su savo draugu ar sugyventiniu tvirkindama dukrą, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaiku ir tokiu amoraliu elgesiu daro žalingą įtaką dukrai. Būtina laikinai apriboti L.Stankūnaitės motinos valdžią dukrai, kol vyksta ikiteisminis tyrimas ir iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei Laimutei Stankūnaitei matytis su dukra. Iki teismo sprendimo priėmimo“.
VRM generalinis inspektorius, kaip minėjome, tvirtino visai priešingai. Tai kuo reikėtų teismams labiau tikėti: vienu aukščiausių ministerijos pareigūnų ar nusikaltėliškos biografijos Drąsiumi Kedžiu? Tolesnė istorija aiškiai parodė – kuo.
2008 m. gruodžio 23 dieną – jau kitą dieną po ieškinio pateikimo! – įvyko teismas ir teisėja Milda Remeikienė paskelbė nutartį, kur rašoma: „Iš ieškovo byloje nurodytų aplinkybių ir įrodymų, kad jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tyrimo metu yra nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai buvo atliekami. L.Stankūnaitės gyvenamoje vietoje, sudaro apakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei L.Stankūnaitei matytis su dukra. Nutarties vykdymą pavesti antstoliui ieškovo Drąsiaus Kedžio pasirinkimu.”
Vėlgi grįžkime į Seimą: pagal jo priimtą dokumentą jokio tyrimo pradėta nebuvo, taigi tas tyrimas nieko nenustatė, nenustatė ir jokių tvirkinimo veiksmų, todėl nebuvo jokio pagrindo uždrausti atsakovei L.Stankūnaitei matytis su dukra.
Matyt, ši nutartis įeis į Lietuvos ir Europos jurisprudencijos istoriją, kaip visiško teisinio nihilizmo pavyzdys: teismui pateiktas vieno žmogaus atpasakotas kito žmogaus pasakojimas tampa pagrindu nuteisti trečią asmenį. Be jokio tyrimo, vien pagal kito žmogaus, netgi visai mažo – ketverių metų mergaitės pasakojimą, kuri net nebuvo tyrėjų apklausta.
Dar viena įtikinama detalė: pasirašęs (nebūtinai savo rašytą) pareiškimą dėl seksualinės prievartos prieš jo dukrą, D.Kedys po to dar du kartus po tris ir keturias dienas leido mergaitei susitikti su mama, taigi vėl nusiuntė mergaitę į jo aprašytą esą tvirkinimo irštvą. Peršasi išvada, kad D.Kedys po kelių dienų tiesiog užmiršo, ką jis pasirašė. Šis faktas – dar vienas įrodymas, kad D.Kedžio nupieštas kraupus sodomijos paveikslas L.Stankūnaitės bute buvo jo paties nesveikos vaizduotės vaisius.
Atrodytų, kad po tokio teismo sprendimo Lietuvoje turėjo pakilti visuomenės, teisės specialistų, o gal ir aukščiausių šalies vadovų susirūpinimo banga. Deja, po skandalingojo teismo jokio šurmulio visuomenėje nepajusta, o prezidentė pasitenkino sausu konstatavimu: „Kalbant apie pedofilijos bylą, būta policijos darbo vilkinimo“.
Kokio vilkinimo?! Mergaitė buvo atimta iš motinos tiesiog žaibiškai. Matyt, prezidentė manė ir turbūt dabar dar mano, kad nepaisant Seimo ir VRM priešingos nuomonės, ta pedofilija iš tikrųjų buvo. O mergaitės atėmimo iš motinos ji tiesiog nepastebėjo.
***
Dar žudynių dieną - 2009 m. spalio 5-ąją - Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Janina Dabašinskienė paėmė mergaitę iš jos lankyto vaikų darželio ir pristatė į Vaiko raidos centrą Vilniuje. Šio etapo pagrindu valdininkė nurodė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnį. Jame kalbama apie tėvams taikomą atsakomybę, kai jie „smurtaudami... piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija... nedelsdama paima vaiką iš tėvų... ir perduoda jį globoti Civilinio kodekso nustatyta tvarka“.
Po poros dienų J.Dabašinskienė jau šiek tiek kitaip įvardijo kelionės į Vilnių priežastį, tai „pavojus mergaitės saugumui, sveikatai ir gyvybei“ Kartu ji kreipiasi į Kauno miesto Vaikų teisių apsaugos skyrių dėl laikinosios globos nustatymo ir praneša, kad mergaitę pageidauja globoti teta N.Venckienė ir močiutė L.Kedienė.
Kauno miesto skyriuje, svarstant „globos formos parinkimo ir būsimųjų globėjų vertinimo organizavimo“ klausimą, prisiminta, kad dar yra ir L.Stankūnaitės tėvų prašymas dėl globos. Tačiau, pasak protokolo, „šis prašymas atmestinas, todėl kad vaiko mama gyvena kartu su savo tėvais“.
Kiltų natūralus klausimas, kodėl vaikas, dingus tėvui, negali gyventi su mama? Pasirodo, todėl, kad tuomet galiojo ir dar dabar tebegalioja (!) ankstesnės neteisėtos teismų nutartys apie L.Stankūnaitės neigiamą įtaką vaikui. Šiuo metu tai jau tapo visišku absurdu, kai motina niekuo nekaltinama, bet, pasirodo, ji vis tiek dar daro žalingą įtaką vaikui.
Kauno rajono Vaikų teisių apsaugos skyrius, įvertinęs dokumentus dėl N.Venckienės teikimo tapti vaiko globėja, Psichologinės paramos ir konsultavimo centro raštą bei Šeimos ir vaiko reikalų komisijos prie Kauno rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus protokolo išrašą, 2009 m. spalio 12 dieną nusprendžia pripažinti N. Venckienę tinkama skirti vaiko globėja. Beje, du iš trijų vertinimo dokumentų irgi datuoti ta pačia spalio 12-osios data.
Tai dar ne visi darbai tą daugybės darbų dieną. Tuometis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Gudėnas tą pačią dieną pasirašė įsakymą „Dėl mergaitės laikinos globos nustatymo“, kuriuo „nustatė likusiam be tėvų globos vaikui Deimantei Kedytei laikinąją globą nuo 2009-10-12... globėja Neringa Venckienė... globos vieta Klonio g. 7“.
Iš kur administracijos direktorius ištraukė, kad mergaitė tą žudynių dieną „liko be tėvų globos“, taip ir liko neaišku, nes jos mama, ačiū Dievui, dar liko gyva!
Niekas tada, o iš esmės ir dabar netyrė ir nesidomi, kad tokia formuluotė „liko be tėvų globos“ yra dar viena neteisybė, leidusi Kauno miesto valdžiai brutaliu būdu atimti vaiką iš motinos. Net jeigu kurį laiką būtume tikėję tokiu direktoriaus aiškinimu, tai po metų atsiradęs argumentas jau visiškai sutriuškino mergaitės atėmimo sprendimą: 2010 m. lapkričio 3 dieną panaikinti visi kaltinimai L.Stankūnaitei, taigi bet kokio lygio teisininkas pasakytų, kad išnykus priežastims, dėl kurių buvo nustatyta vaiko laikinoji globa, vaikas turi būti grąžintas tėvams. To ir dabar nepadaryta.
Matyt, Kaune Lietuvos teisės aktai negalioja, o šalies valdžiai dėl to, matyt, nei šilta, nei šalta. Beje, toji valdžia, pvz., prezidentė, kalbėdama šia tema, iš vienos pusės lyg ir pripažino, kad „vienintelis kelias pasiekti teisingą sprendimą - teisinės priemonės“, kitaip tariant teisės aktų vykdymas. Bet kai reikėjo tą aktą iš tikrųjų vykdyti, tuomet mūsų prezidentė nutilo, palikdama erdvę teisinei anarchijai.
Arba premjeras, pareiškęs, kad pareigūnai jėga mergaitės iš jos globėjos neatims, kad ir ką teismas nutars. Tai irgi akivaizdus anarchijos skatinimas, nihilistinių teismo nutarčių pripažinimas, elementarių moralės normų nepaisymas. Beje, prisiminkime, kad kai teismas 2008 metų gale, pamynęs visas teisės normas, nusprendė atimti dukrą iš motinos ir su antstolio pagalba (t.y. jėga) atiduoti tėvui, ką tik iškeptas premjeras tylėjo, akivaizdžiai parodydamas, kad jo simpatijos yra D.Kedžio pusėje.
Teisės aktuose pažymėta, kad Vaiko laikinosios globos vykdymas yra „trumpalaikės socialinės globos priemonių visuma, siekiant vaiką grąžinti į tėvų šeimą“.
Atrodytų, kad šią nuostatą Vaikų teisių apsaugos tarnyba tikrai turėtų žinoti. Betgi paskaičius Kauno miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009 m. spalio 21 d. svarstytą Deimantės Kedytės laikino globos plano sudarymą, apima siaubas dėl Lietuvos valstybės likimo. Nutarimo dalyje rašoma: „9. Klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo motinos spręsti 2009 m. gruodžio mėn.“
Šiuos žodžius greta kitų pasirašė mergaitės globėja ir kartu teisininkė Neringa Venckienė. Įsidėmėkite: ne sugrąžinti, bet atskirti nuo motinos! Kas tai: pirmykštės genties paprotys (ta gentis, taip išeitų, Lietuva vadinas) ar beprotiška šios genties-šalies valdžios politinė konjunktūra? Po šio nutarimo ir visų kitų šios istorijos recidyvų Lietuvos teisinę sistemą tiktų vadinti teisės griuvėsiais.
Metas baigti šią laukinę bakchanaliją Atsidūrėme ne tik šeimos moralinių normų bet ir teisinės valstybės žlugimo prieangyje. Negi to nesupranta Lietuvos valdžia?