Paradoksalu, bet savos sienos, žiūrovų palaikymas, visuotinė euforija, peraugusi į isteriją, padarė daugiau žalos nei naudos. Šitai pripažinę, išmoktume to išvengti.
Jokių priekaištų komandai, bernuvỡs vaikinams – kuklūs, darbštūs, ištvermingi, atsakingi. Apie trenerį atskira kalba, arba tiksliau vienas žodis – etalonas. Ir profesionalumu, ir kultūra, ir pajėgumu pakelti įtampą. Yra toks terminas – karo lauko vadas. Karvedys Kemzūra.
Pasirodyta lygiai pagal galimybes, nei daugiau, nei mažiau. Laimėti – žūt būt - čempionatą būtų buvę neskoninga, kaip kokioje 1936 m. Berlyno olimpiadoje.
Kaip ir pridera svetingiems šeimininkams – išlaikytas taktas, nepiktnaudžiauta viešės paties statusu...
Vyrą daro vyru randai. Galėjome stebėti, kaip iš plakatinių gražuolėlių vaikinai virsta vyrais, apdaužytomis alkūnėmis ir žandikauliais, pavargusiomis, bet plieno žvilgesio jau įgavusiomis akimis.
Pasikartojo 1937m. situacija – laimėjo maža ambicinga valstybė, kuriai sportas yra proveržis į pasaulį. Tik šį kartą tai ne Lietuva, bet Makedonija. Šiandien jų valanda, pirmosios meilės valanda – pasidžiaukime kartu su jais. O mums lieka jaunystės prisiminimai iš anų istorinių, jau beveik mitinių laikų...
Be abejo, su ryžtu ateičiai.
***
Nepasiduoti, visada būti pasiryžusiu tęsti kovą, kartais net beviltišką, yra svarbiau nei nugalėti. „Už mūsų beviltišką pergalę“ – septintojo dešimtmečio disidentų tostas.
Nepasiduoti niekur ir niekados – viena svarbiausių paradigmų vyriškosios kultūros, kurios taip trūksta mergelės Lietuvos vyrijai.
Nepasiduota. Priekyje –2012-ji, Londonas.