Turėjau galimybę susipažinti su Briuselio gyventojų grybavimo įpročiais. Ten taip pat žmonėms patinka traukti į miškus. Tačiau Briuselyje per grybavimo sezoną prabunda ne tik panikuojanti žiniasklaida, kaip Lietuvoje, bet ir šviečiamoji.
Rudeniui prasidėjus miesto kioskuose pasirodo žurnalas, skirtas grybautojams. Jame gausios iliustracijos vaizduoja svarbiausius skiriamuosius valgomų ir nuodingų grybų požymius.
Pavyzdžiui, paprastasis kelmutis kai kam gali pasirodyti įtartinas grybas, bet dauguma jį labai mėgsta. Naujame minėto žurnalo numeryje parodyti pagrindiniai skirtumai tarp kelmučių ir mirtinai nuodingų kūgiabūdžių.
Kūgiabūdės neretos ir pas mus, jos skiriasi nuo kelmučių savo rusvais ir geltonais lakštelių ir kepurėlių atspalviais, auga ant medienos, tačiau visada negausiai, tik po keletą. Panaši į šį grybą yra ir kuokštais auganti puokštinė kelmabudė. Jos kotas, lakšteliai ir kepurėlė turi sieros geltonumo atspalvį, kuris su laiku pajuosta. Puokštinė kelmabudė yra nuodinga.
Prieš daugelį metų skaitydavau Rusijoje leidžiamą žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“. Vienais metais paskutiniame šio žurnalo puslapyje būdavo aptariamas vis naujas grybas. Žurnalas pateikdavo iliustracijų, nuosekliai aprašydavo grybų savybes.
Lietuvoje tokių straipsnių niekad nebuvo. Internete lietuvių kalba apie grybus galima pasiskaityti tik minimaliai, nors kitomis kalbomis yra gausybė išsamios informacijos.
Skaitau reklamuojamų grybų švenčių programas – ten figūruoja grybų svoriai, grybų patiekalai, laikas, per kurį grybautojai prirenka rekordinį grybų kiekį. Niekam nekyla mintis į grybų šventę pakviesti grybų specialistų, kurie pateiktų žinių apie surinktus grybus, apie naudingus, bet nerenkamus, apie surinktus, bet vartoti netinkamus grybus.
Grybų šventės kaip tik ir yra proga daugiau sužinoti apie grybus, jų maistines ir gydomąsias savybes.
Ne visi pažįsta įžulnųjį skylenį, vadinamą juoduoju beržo grybu arba čiaga. Šio grybo žmonės pradeda ieškoti tik išgirdę nemalonių žinių apie savo sveikatą. Jauni, apvalūs poniabudžių vaisiakūniai gali padėti reumato kamuojamiems žmonėms, tačiau šių grybų dauguma nepažįsta.
Lietuvoje visai nesidomima prieskoninėmis grybų savybėmis. Pavyzdžiui, mūsų šalyje nerenkama česnakinių mažūnių. Europoje jie vartojami vietoj česnako. Briuselio turguose ir parduotuvėse galima nusipirkti paprastųjų trimitėlių. Šie grybai vartojami kaip prieskoniai net gaminant patiekalus su nedaugeliui prieinamais baltaisiais trumais. Lietuvoje paprastieji trimitėliai daug kur sutinkami, tačiau dėl savo juosvos spalvos niekieno nerenkami.
Jau prieš 40 metų visas pasaulis apstulbo sužinojęs, kad daug kur auganti pilkoji meškutė yra nuodingas grybas. Šį Lietuvoje čigonu ar storalūpiu vadinamą grybą beveik visada pastebiu turguose. Yra daug institucijų, atsakingų už mūsų sveikatą, bet žmonių nuodijimas turguose joms nerūpi.
Einu per mišką, randu gličiųjų geltonpėdžių, rusvųjų guočių, nesulaukiu, kol išdygs didieji rudens grybai – lelijinės stirnabudės, rudeninės ir vėlyvosios kupstabudės. O pilkųjų meškučių pamatysi vis rečiau – žmonės, besiruošdami sunkmečiui, šiuos grybus greit išrauna. Bet kam nuo to geriau?