Kai atėjo ta lauktoji diena ir nuėjo pas valdžią tremtiniai prašyti darbo, jiems buvo pasakyta: “Tamstelės, jums tiktai vėliavėles nešioti.”
Čia tenka pridėti tikrą lietuvišką tiesą - mes buvome dar ta tauta, kuri nuo amžių, per visas negandas veržte veržėsi į mokslus. Ir mums, pagal be galo laimingus sutapimus ir vargus nors retai, bet kai kam pavyko. Mes grįžome su diplomais. Tiktai į valdžią nepatekome. O apie vėliavėles tai tiesa. Mes pradėjome revoliuciją! Vilniuje mūsų šimtininkai, dešimtininkai, per kelias minutes, reikia nereikia, suorganizuodavo eitynes, piketus, mitingus. Girdėjome net paniekinimus: “Et, tie tremtiniai, tikri durniai.”
Nesiginkime, tokie ir esame. Protingi derinosi valdžioje vietas, o mes, durniai, su savo vėliavėlėmis...Su jomis ir likome.
Ir dabar su jomis nesiskiriame. Jei abejojate, tai atvykite į Ariogalos Dubysos slėnį. Tenai tiktai vėliavėlės ir toji labai nukraujavusi, bet tebedainuojanti tauta. Tiktai ar ji ir čia neištremta? Buvo laikai, kai mes rinkdavomės savo Amžinoje Senajame Sostapilyjje.
Kam kilo mintis nustumti juos kuo toliau nuo valdžios, kad jai ramybės tie “durnavoti” seniai nedrumstų? Atrodo, Brazauskui. Sakė: “Čia geriau, čia Lietuvos vidurys”, nesvarbu, kad dar toli nuo čia pasibaigia visi keliai, kad tenka seniams ropštis į auštą kalną. Ir su tuo jie susitaikė, suvažiuoja. Privažiuoja kartais ir limuzinas, ir pagiria išlipęs Žmogus: “Jūs tikrieji Lietuvos piliečiai, ir ištikimiausi jos sūnūs.” Ach, kaip pavėluotai pasakyti šie žodžiai, kad net nepatiki jų nuoširdumu.
Bandė tremtiniai organizuotis į istorijos sukurtą savo partiją. Nepatiko tiems, kurie tris ėjimus šachmatų partijoje numato. Nudvėsino, sakė, kad tremtinių laikai jau praėjo, dabar reikalingi “profesionalūs politikai”. Anksčiau tie patys “šachmatininkai” sakė, kad ir komunistų laikai praėjo ir...surengė pirmalaikius rinkimus...
Taip, dar vieną tiesą knieti pasakyti. Nepanaudojo mūsų valstybė mūsų taip sunkiai įgytų žinių ir mūsų ištikimybės išsvajotai Lietuvai. Visa, ką iš mūsų likučių sukūrė, tai tremtinių dainų folklorą Išėjo geras, tačiau labai liūdnas folkloras. Tai gal jis bus mūsų svarbiausias palikimas.
Patys įsiamžiname save statydami sau paminklus. Taip atsitiko su daugelių valdžių žadėtu paminklu Lukiškių aikštėje. Kol patys nepasimūrijome iš kelių akmenėlių piramidės, tol teturėjome pažadus. Dabar prie tų kelių akmenėlių nesidrovi atsistoti net patys didžiausi mūsų valstybės vadovai. Ar ne per kuklus mūsų kančių simbolis?
Muziejai? Taip, jie labai reikalingi ne mums, bet jaunajai kartai. Gyvavo toji idėja pirmaisiais mūsų atkurtos valstybės metais. Buvome sunešę eksponatus į buvusį Revoliucijos muziejų, bet labai greitai tų patalpų prireikė moderniajam menui. Mūsų eksponatai buvo išvaryti, ir jų daugiau niekada nebepamatysime. Kančios, žinoma, negali konkuruoti su moderniuoju menu...
Negali nusenę tremtiniai konkuruoti su valstybe, nors ir labai jie stengtųsi paskutines jėgas atiduoti savajai valstybei išsaugant jos istoriją.
Gal pats geriausias mūsų palikimas, tai knygos apie mūsų vargus, svajones ir kuklius pasiekimus. Ir tas knygas parašė ne gausi Lietuvos rašytojų sąjunga, o mes patys. Ne tiktai rašome, bet ir skaitome patys. Ar mokyklose yra nors viena rekomenduota panaši knyga? Negirdėjau. Gal ateis toji karta, kuri perskaitys mus, supras ir pamils. O gal bus savos valstybės užmaršinta.
Gal jūs pavydite Estijai, kuri kuria pavyzdingą valstybę? Taip, pavydite. Pavydėkite! Jie pirmąjį prezidentą pasirinko tremtinį, o jūs - pirmąjį sekretorių.