Nieko nebūtų keista, jei tai vyktų kažkur toliau, o ne visai greta, už Šešupės. Naumiesčio miestelio, Šakių rajono gyventojai tarsi įkaitai – Jie nuolat gyvena tarsi pafrontės zonoje. Kasdien dreba langų stiklai nuo sprogimų bangos, eižėja senesnių pastatų sienos, byra tinkas. Tą patį „malonumą“ jaučia ir kito pasienio miestelio – Kybartų gyventojai. Net Vilkaviškyje, 20 kilometrų nuo valstybinės sienos, tarsi perkūnija, nusirita galingų sprogimų aidas.
Ne kartą, pasipiktinusių miestelių gyventojų paraginti, savivaldybių administracijų vadovai kreipėsi į kaimyninės šalies, Kaliningrado srities vadovybę, kad kaip nors imtųsi spręsti šią problemą. Tačiau, viskas liko po senovei. Kita valstybė, kiti įstatymai, kiti papročiai...
Nors, negalima sakyti, kad dviejų kaimyninių valstybių pasienio miestelių gyventojai nemoka tarpusavyje bendrauti. Jau daug metų Vilkaviškio, Šakių, Nesterovo, Gusevo ir kitų miestų gyventojai pastoviai keičiasi meno kolektyvų, kultūros, švietimo darbuotojų delegacijomis. Dažnai vieni pas kitus vyksta į šventinius renginius su savo meninėm programom. Tačiau,... tie nuolatiniai sprogdinimai už valstybinės sienos visiems gadina, ne tik nuotaiką, bet ir nervus. Ne veltui liaudies patarlė sako; kai patrankos gaudžia, mūza nutyla.
Aišku, tas kaimyninės šalies kariškių užsispyrimas, savo galios demonstravimas nepakeis dviejų kaimyninių valstybių santykių. Tik parodo skirtingą geros kaimynystės supratimą. Girdi, savo kieme ką noriu tą darau. Primityvus mąstymas, bet daug kur paplitęs ir jau nieko nestebina. O gaila.
Tačiau, patrankų šaudymas ir žemę bei namus drebinantys sprogimai dar ne visi kaimynų teikiami „malonumai“. Pavasarį, kai už Šešupės kariniame poligone padegama sausa žolė ir vėjas į mūsų pusę ima nešti aitrius dūmus ir degėsių smarvę, nėra nuo jos kur pasidėti. Miestelio gyventojai skubiai užsidarinėja savo namų langus, susirenka padžiautus skalbinius. Žemdirbiai skubiai veda toliau nuo dūmų savo karves ir veršelius. Nors pas mus įstatymai griežtai draudžia deginti pievose sausą žolę, tačiau už valstybinės sienos mūsų įstatymai neturi galios. Tad kaip bendrauti su kaimynu, kuris aiškiai tavęs negerbia?
Dar pačiame šaltojo karo, tarp NATO ir Rytų bloko, įkarštyje kažkoks „trenktas“ Pentagono JAV generolas paleido į pasaulį skambią frazę; „rusai ateina“ ir iššoko per langą. Ta generolą visi senai jau pamiršo, o jo ištarta frazė vis dar prisimenama.
Senas suvalkietis, pasirėmęs ant savo kiemo tvoros statinio ir klausydamas netolimo sprogimų gausmo, linguoja galvą ir jau kelintą kartą primena kaimynui; „ O ką aš sakiau? Rusai ateina...“ Senolis žino, neateis jau rusai. Tokie, kokie buvo. Nebėra jų imperijos, nebėra buvusios karinės galios, tik tas dundėjimas už valstybės sienos. Jie tarsi mums primena, kad jie dar gyvi, kad stiprūs.
Nieko nestebina kairiųjų pažiūrų politikų kaltinimas dešiniesiems rusofobija. Girdi, reikia žiūrėti į priekį ir nesidairyti atgal. Nes gali pamatyti savo nuodėmių uodegą. Nuodėmių šleifą paskui save velka dažnas politikas. Nesvarbu, kam jis tarnauja. Todėl ir melžia mus tie, kaip anglai sako, „the go – betwen“ – blogi tarpininkai, sąvadautojai. Jie tarnautų, kad ir pačiam velniui, svarbu, kad gerai mokėtų. O dabar tarnauja Gazpromui. Todėl mes dar ilgai brangiau, nei visa likusi Europa, mokėsime ir permokėsime už naftą, dujas, elektrą... Pirksime iš šitų „the go – betwen“. Tai jų dėka jau daugiau nei dešimt metų nejuda iš vietos „užšaldytas“ elektros tilto iš Lenkijos projektas. Jų didžiulėmis pastangomis visaip stabdomas naujos atominės elektrinės statybos projektas. Kad tik ilgiau mus išlaikyti priklausomybėje nuo dosnaus maitintojo Gazpromo. Visi tai žinome ir mūsų vadai puikiai žino, bet visi tyli. „Tylinčių“ dauguma valdo mus ir neskuba ką nors keisti, nes daug kas maitinasi iš tos pačios „saujos“.
Ir ne visai teisus tas senas suvalkietis, kuris, klausydamas sprogimų gausmo, vis kartoja to „trenkto“ generolo žodžius; „Rusai ateina...“ Jie neateis. Nes niekad ir nebuvo išėję. Liko nostalgiškuose mūsų prisiminimuose. Mūsų, per daugelį metų, suformuotuose įpročiuose. Mūsų giliame įsitikinime, kad – „Valstybė – tai mes“. O kas valstybės – tai mūsų.