Galima būtų tūkstantį kartų kartoti, jog mes prieš du dešimtmečius buvome tokioje pačioje situacijoje – tai yra nenuginčijamas istorinis faktas, tačiau istorija yra nesvarbu.
Principinga pozicija Čėčėnijos klausimu, Gruzijos klausimu, deklaravimas, jog mums rūpi silpnieji tėra muilo burbulas, dūmų užsklanda mėginant paslėpti gana paprastą problemą: men neturime nei nuomonės, nei identiteto.
Dėl nuomonės mes žvelgiame, kaip mums yra įprasta, į savo “ponus,” tik dabar jau nebe rytų kryptimi, o vakarų.
Parama demokratijai, bei silpniesiems, kaip Čėčėnija, Gruzija, dabar atrodo įtariai. Tai atrodo kaip akivaizdus melas, oportunizmas, siekimas save pareklamuoti kaip “susirūpinusius”. Faktas yra tas, jog silpnieji mums niekada nerūpėjo. Mums visada rūpėjo tik stiprieji, ir buvimas arčiau jų, suvokiant, jog patys stiprūs mes niekada netapsim.
Prabėgo dvidešimt metų nuo tų dainų ir vilčių, bei pasikeitimų pažado. Iškentėję pažeminimą, deportaciją, žudymus bei okupaciją lietuviai, regis, pradėjo stotis ant kojų. Prabėgo tiek nedaug, mūsų pačių praeitis dar netapo praeitimi, o Lietuva tapo pažeminimo, deportacijų, okupacijų, žudymų rėmėja, dainuodama tą pačią dainą, kaip ir prieš du dešimtmečius – dainą apie viltį, apie išsilaisvinimą, apie, teisingesnį pasaulį.
Tačiau šie dorybės epitetai jau yra palydimi visiškai priešingų veiksmų, kadangi pažeminimai, okupacijos, žudymai dabar yra nebe “mūsų,” o vyksta tolimose teritorijose, dulkėtose gatvelėse, chaotiškame rytietiškų despotų pasaulyje, tačiau kur žmonėms reikia lygiai to paties, ko ir mums reikėjo. Skirtumas tik tas, jog tai “toli,” o ir žmonės ten “niūrūs, pusiau velniai, pusiau vaikai,” pasitelkiant Kiplingo eiles.
Jie lyg ir atitinka kategoriją tų, kuriuos mes turėtume suprasti, tačiau arogancija priklausant įtakingųjų ir turtingųjų klubui nebeleidžia matyti tų žmonių, net jei priklausymas tokiam klubui reiškia būti klubo durininku.
Man yra labai liūdna, jog būtent tie, kurie labiau nei amerikiečiai, labiau nei švedai, olandai ar britai turėtų suvokti, ką reiškia būti okupuotam, žeminamam, žudomam, tampa beveidžiais Palestinos okupacijos sarginiais šunimis. Be savos nuomonės, be pozicijos – pastarieji priklauso tik šeimininkui. Tokia yra Lietuva dvidešimt pirmame amžiuje.
Mums pavyko apsimesti bei apgauti pačius save, jog esame labai moralūs, tačiau mūsų savireflekcijos žiūrint į lietuviškąjį dvidešimtajį amžių stoka parodo tik viena – savo politinėje ir pilietinėje evoliucijoje mes nepasistūmėjome nei centimetro. Vienintelis pokytis yra tik mūsų ištobulintoje dviveidystėje, tačiau užsidėta moralumo kaukė krenta, atverdama pūvantį raupsuotojo veidą.
Šis pūvantis Lietuvos politinės sistemos ir politinės kultūros veidas atsiskleidė balsuojant Paryžiuje prieš. Prieš laisvę, prieš padorumą, prieš moralę, prieš savigarbą.
Su visa derama pagarba raupsuotiesiems – ligos negydant žmogus miršta. “Negydant” valstybės, jai atsitinka tas pats.
Mes kalbame apie laisvę ir demokratiją kasdien, be perstojo (čia aš kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir apie JAV ir ES nares), mes rodome pirštu į teritorijas, net ne valstybes, bet dekolonizuotas dykras į pietus ir į rytus nuo mūsų.
Ar tai yra mūsų deklaruojama demokratija? Ar tokią laisvę mes propaguojame? Jei demokratija yra draudimas gyventi demokratijoje, aš esu demokratijos priešas. Jei laisvė yra laisvės pamynimas, aš esu laisvės priešas. Jei manoji Lietuva stovi tokios “laisvės ir demokratijos” pusėje, man yra gėda būti lietuviu.
***
Šarūnas Paunksnis yra Vytauto Didziojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas.