Naktį iš spalio 27 į 28 d. mes su žmona išlipome Vilniaus geležinkelio stotyje iš traukinio Adleris – Kaliningradas ir ryte ketinome važiuoti į Klaipėdą. Kai nupirkau bilietus į elektrinį traukinį ir norėjau paduoti žmonai, man pasidarė bloga, ir aš praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau, aplink mane stovėjo apie dešimt žmonių susirūpinusiais veidais, kurie padėjo mano žmonai sugrąžinti mane į gyvenimą.
Ypač man įsiminė miela ir gera moteris, jeigu neklystu, stoties budėtoja, kuri aktyviai dalyvavo sprendžiant mano likimą. Tai ji iškvietė greitąją pagalbą ir policiją, kuri saugojo mūsų daiktus. Tai ji pagirdė mus karšta arbata, o tada davė žmonai savo mobilųjį telefoną, kad paskambintume dukteriai į Klaipėdą. Tai ji įspėjo 4-tojo vagono palydovę apie mano savijautą, ir ji buvo man ypatingai atidi visą kelionės laiką. Tai ji į kito vagono palydovą ir paprašė padėti įlipti. Jis labai jautriai sureagavo į mano bėdą ir padėjo ne tik iškelti daiktus iš vagono Klaipėdoje, bet ir nunešti juos iki taksi. Mane pritrenkė valytojos kuklumas. Ji pirmoji atskubėjo į pagalbą mano žmonai, o po to sakė: „O ką tokio aš padariau?“
Gaila, dėl mano blogos savijautos nei aš, nei mano žmona nepaklausėme žmonių, sunkią akimirką atėjusių mums į pagalbą, pareigų, vardų ir pavardžių. Bet aš noriu per laikraštį pareikšti visiems jiems giliausią pagarbą ir dėkingumą.