Apie nepriklausomos Lietuvos prokurorus būtų galima pasakoti priešingą
istoriją - turbūt neįmanoma rasti atidesnių knygų skaitytojų kaip
Generalinėje prokuratūroje.
Bent jau viena knyga ten buvo perskaityta labai atidžiai ir tiesiog
žaibiškai. Tai tik praėjusį savaitę išleisti baigusio kadenciją
prezidento Valdo Adamkaus dienoraščiai „Paskutinė kadencija“.
Knygynuose ši knyga pasirodė praėjusį penktadienį. Jau pirmadienį
Generalinė prokuratūra kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD),
prašydama ištirti, ar prezidentas V.Adamkus neatskleidė valstybės
paslapties, papasakojęs apie tai, kaip buvo leista klausytis diplomatine
tarnyba prisidengusių Baltarusijos šnipų pokalbių telefonu.
Šis dienoraščio įrašas datuojamas 2005 metų balandžio 7 diena.
Prezidentas užsimena, kad su teisėjais ir teisės specialistais kalbėjosi
apie diplomatine tarnyba prisidengusių užsienio agentų pokalbių
klausymąsi.
Mat Vilniaus apygardos teismo teisėjas Artūras Šumskas, remdamasis
diplomatinį imunitetą garantuojančia Vienos konvencija, buvo atsisakęs
duoti leidimą klausytis tariamų diplomatų pokalbių.
Tarptautinės teisės specialistai abejojo tokia Vienos konvencijos
interpretacija. Prezidentūroje buvo surengta šiuo klausimu diskusija su
teisėjais ir po kurio laiko leidimas klausytis pokalbių buvo duotas.
Tai vyko prieš daugiau nei šešerius metus. Be abejo, knygoje neįvardyti
Baltarusijos agentai jau seniai bus išvykę iš Lietuvos, ir dabar bent
jau mūsų šalies specialiosios tarnybos jų pokalbių nesiklauso, todėl ir
jokios žalos pasakojimas apie tolimą praeitį padaryti negali.
Gal todėl ne baltarusių agentus sekusiam VSD, o Generalinei prokuratūrai
ir parūpo išsiaiškinti, ar prezidentas V.Adamkus čia neišdavė kokios
nors valstybės paslapties.
Negana to, prokurorai pasirodė esantys ne tik nepaprastai budrūs
paslapčių sergėtojai, bet dar išskirtinai uolūs knygos skaitytojai. Juk
praėjęs šeštadienis buvo darbo diena. Vadinasi, V.Adamkaus knygą jie
sugebėjo atidžiai perskaityti per sekmadienį, nes jau pirmadienį
kreipėsi į VSD.
Nesunku įsivaizduoti kiekvienam skaityti mėgstančio žmogaus širdžiai
mielą vaizdelį: guli mūsų prokuroras vienintelę praėjusio savaitgalio
poilsio dieną namuose ant sofutės ir kiaurą dieną tiesiog ryte ryja 540
puslapių V.Adamkaus knygą, kol aptinka kone jos viduryje užsimetusią
trumputę pastabą apie užsienio agentų pokalbių klausymąsi.
Pavydėtinas operatyvumas! Kad taip Generalinė prokuratūra būtų triūsusi
tirdama Drąsiaus Kedžio žudynių bylą. Tikrai nebūtų prireikę net poros
metų apsižiūrėti, kad tiesiog panosėje yra daug papasakoti galintis
informatorius.
Akivaizdu, kad gaudyti žudikus ir žudynių rengėjus prokurorams sekasi
daug sunkiau nei skaityti prezidento V.Adamkaus knygą.
Tačiau gal per anksti girti prokurorus ir už skaitymo aistrą? Kalbama,
kad uolieji V.Adamkaus knygos skaitytojai įsikūrę visai ne Generalinėje
prokuratūroje, o S.Daukanto aikštės rūmuose. Jie esą ir patarinėja
prokurorams, kaip reikia gaudyti kadenciją baigusį prezidentą V.Adamkų
už viešai išsakytą tiesos žodį.