Kodėl lietuvis lietuviui yra absoliutaus blogio įsikūnijimas?

Valdžia Lietuvoje unikali ir išskirtinė – ciniška, veidmainiška ir godi, dangstanti savo siaurus egoistinius interesus tauriomis ir kilniomis frazėmis, kurios gerai skamba todėl, kad yra visiškai tuščios.

Valdžiažmogių visiško amoralumo, dvasinio nevalyvumo ir neišrankamo padarinys – tai valdžios ir tautos atskirtis. Kita vertus, savo vairininko ir kartu apgailėtino gyvenimo bei lemties įkaitas yra ir tauta, nuolat išrenkanti tą valdžią, kurios nusipelno ir kurios yra verta.

Lietuviai – nuolankių veršių tauta, leidžianti privilegijomis ir lengvatomis aptekusiai įžūlių "švogerių" valdžiai nebaudžiamai tyčiotis iš jos ir nusivalyti į ją batus.

Lietuvių tautos, draskomos konfliktų ir susiskaldymo, „mielos“ savybės – tai pyktis, pagieža, tūžmingumas, egoizmas ir, žinoma, savotiškas firminis ženklas – patologiškas, sielą nuožmiai išdeginantis pavydas.

Maždaug toks yra iš piktybės ir kartėlio gėlių nuaustas skriaudžiamos, žeminamos ir save žeminančios tautos įvaizdžio gobelenas, entuziastingai demonstruojamas kaimui, miestui ir pasauliui. Šios gėlės yra išsikerojusios ne kokio nors bjauraus, atgrasaus ir tautiečių neapkenčiančio paranojiko, bet statistinio lietuvio sąmonės soduose.

Saviplaka – tai blogų emocijų pertekliaus ir perdėto pesimizmo nulemtas lietuvio sindromas, puikiai pasitarnaujantis kuriant tautinio rūpintojėlio įvaizdį. Ne to rūpintojėlio, kurį nuplakė ir nukryžiavo kiti, o to, kuris veikdamas pagal principą „pasidaryk pats“, tai ir padarė pats, savo noru ir niekieno neverčiamas.

Klausimas ne tas, ar tautiečiai turi teisę į nepasitenkinimą gyvenimo kokybe ir negailestingą saviplaką, o tas, ar ši saviplaka yra proporcinga tam blogiui, kurio „nešėjas“ yra etninis lietuvis.

Valdžia pagal Konstituciją tarnauja žmonėms ir tuo viskas pasakyta. Nesavanaudiškumas, teisingumas, padorumas, žmogaus teisių gerbimas – šie ir kiti principai išreiškia valdžios tarnystės žmonėms esmę.

Viskas taip civilizuotame pasaulyje ir viskas visiškai kitaip Lietuvoje, yra įsitikinęs tautietis, net neįtardamas kaip tikrovė neatitinka jo įsivaizduojamo idealo.

Naujausiosios viešojo administravimo teorijos, kurios remiasi valdžios anaiptol ne Lietuvoje, o Vakarų valstybėse analize, visuotinai pripažįsta, kad valdininkai neturi specialaus motyvacijos tipo, nukreipto tenkinti išimtinai visuomenės ir piliečių interesus.

Atvirkščiai, skatinami galingos varomosios jėgos – savanaudiškumo, visuomenės „tarnai“ siekia svarbesnių asmeninių tikslų – tokių kaip atlyginimas, premijos, asmeninė valdžia ir prestižas bei darbo vietos garantijos.

Kokiu laipsniu konkreti visuomenė yra pažeista valdininkų savivalės bei godumo metastazėmis atskleidžia ganėtinai patikimas indikatorius – korupcijos valstybėje lygis.

Pagal šį lygį Lietuva užima vietą „juodojo sąrašo“ penkto dešimtuko viduryje. Nekaip, bet ir ne tragiškai, nes šiurkščiai kalbant, galima konstatuoti, kad maždaug septynių iš dešimties pasaulio valstybių korupcijos lygis yra aukštesnis nei Lietuvos.

Vienas įstabių gamtos gyvenimo reiškinių – riebaus bjauraus vikšro virsmas nuostabaus grožio drugeliu. Vienas atgrasių socialinio gyvenimo reiškinių – tai visiškai atvirkščio pobūdžio metamorfozė – puikaus drugelio virsmas riebiu, savimi patenkintu vikšru.

Kodėl vietoj senųjų susikompromitavusių politikierių išrinkti naujieji ir viltį teikiantys politikai dažnai tampa didžiausiu ir visuotinę alergiją keliančiu nusivylimu?

Atsakymas paprastas – įsijungia drugelio virsmo vikšru mechanizmas. Mat naujieji valdžiažmogiai, kurių gretose apstu populistų ir demagogų, būdami alkani ne tik valdžios, bet ir turtų, įsilieja į valdančiųjų elitą, perimdami aristokratišką dvasią ir privilegijas tų, su kuriais taip nuožmiai ir be kompromisų kovojo. Apvilti lūkesčiai ir nusivylimas brandina žmonių nepasitenkinimą ir rūstybę. Dabar iškyla nauji kaltintojai, smerkiantys ant visuomenės kūno parazituojančius išdavikus ir kalbantys tautos bei demokratijos vardu.

Šį procesą, kai privilegijomis aptekę senieji kovotojai patys tampa naujųjų kaltintojų taikiniu ir yra jų nuverčiami, taikliai įvardijo išmintingieji Rytai – „Drakonas mirė! Tegyvuoja drakonas!“.

Jeigu viskas taip, o politikų, finansininkų, apskritai valdžiažmogių ir ne tik jų godumas, iš dalies lemiantis pasaulio finansų krizes rodo, kad būtent taip viskas ir yra, ar protinga laikyti Lietuvos valdžią išskirtine moralinio nevalyvumo ir neišrankamo prasme?

Niekas taip patikimai neatspindi atskiro individo, o kartu ir visos tautos dvasinio skurdo kaip negatyvių jausmų Liuciferis – „juodasis“ pavydas. Jis tarsi išlaisvina užrakintą ir įkalintą pyktį, pagiežą, tūžmingumą bei neapykantą ir provokuoja makabrišką piktdžiugavimą dėl artimo skausmo ir nelaimių.

Kodėl kai kurie žmonės veikiau džiaugiasi kitų nesėkmėmis ir nelaimėmis, o ne jų gerove ir sėkme? Kodėl jie nėra bent abejingi šiai sėkmei?

Pavydas – tai ne paviršutiniškumas, o gilias ir išsikerojusias šaknis turintis jausmas. Žmogaus pavydą maitina jo kaimyno gerovė ir turtas, socialinis statusas ir prestižas. Artimųjų sėkmė žeidžia pavyduolio savigarbą ir savimeilę, verčia jį jaustis žemesniu, menkesniu ir skatina nepilnavertiškumo kompleksą.

Tai, ar gali pavyduolis mylėti tą, kas yra krislas jo akyse ir kartu rakštis jo sėdynėje? Kodėl Kainas užmušė Abelį? Iš pavydo dėl Viešpaties palankumo Abeliui.

Štai čia ir yra šuo pakastas. Ar tik lietuviai paveldėjo savo pirmųjų protėvių genus, kuriuose, be pavydo, yra užprogramuoti kiti stiprūs ir prieštaringi jausmai? Ar tik lietuviai, išimtinai lietuviai ir niekas kitas, išskyrus lietuvius?

Bažnyčia ir Vakarų civilizacija niekada neabejojo, kad žmogui yra būdingas negatyvus gyvūniškas pradas, kad primityviausi mūsų impulsai yra paženklinti blogio, godumo, savanaudiškumo ir agresijos.

Revoliuciniai psichoanalizės atradimai iš esmės tik moksliškai patvirtino faktą, kad už homo sapiens pasąmonės ribų yra išstumti tokie kraują stingdantys impulsai ir troškimai, kuriuos teologai, moralistai ir religijos filosofai nuo seno laikė tamsiąja žmogaus prigimties puse.

Ją laiške romiečiams tiksliai atskleidė apaštalas Paulius: „Mat aš galiu gėrio trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio daryti neturiu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai vykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.“

Tačiau mokslo požiūriu ši nuodėmė – tai anaiptol ne kokio nusidėjėlio širdyje susirangiusi klastinga gyvatė, kuri gali ir išsirangyti iš jos, o žmogaus instinktai, žemos aistros ir savanaudiški interesai, galintys įsikūnyti į bet kokį blogį.

Galbūt tautiečiams belieka tik griežti dantimis ir apgailestauti, kad Bažnyčios autoritetai ir mokslo korifėjai ne tokį jau mažą žmogaus ydų ir nuodėmių arsenalą „atrado“, preparuodami anaiptol ne lietuviškas sielas?

Jeigu greta altruizmo ir gerų bei kilnių žmogaus savybių, be kurių visuomenė ir pasaulis paprasčiausiai neišgyventų, egzistuoja ir tamsioji žmogaus prigimties pusė, kodėl būtent lietuvis jaučia sadomazochistinį potraukį plakti save ir savo artimą rimbu?

Iš dalies todėl, kad anarchistinis lietuvio individualizmas, susiformavęs kaip atsakas komunistų primestam kolektyvizmui, dabar tapo nepakeliama našta, kurią jis siekia suversti kolektyvinei tautos atsakomybei.

Iš dalies dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Sovietmečiu bekraštės imperijos gyventojams Lietuva buvo savotiška socialinės gerovės vitrina, o žmogus didžiavosi esąs lietuvis. Viskas radikaliai pasikeitė griuvus geležinei sienai. Kai nuo pirmųjų laisvės gurkšnių apsvaigę tautiečiai pamatė kaip Vakaruose gyvena žmonės, juos ištiko sunkios „pagirios“, šokas ir neviltis.

Statistinį lietuvį domina rezultatas – Vakarų socialinė gerovė, o ne procesas – kaip Vakarai pasiekė šią gerovę. Kadangi gimtinės tikrovė neatitinka tautiečio lūkesčių, jis taškosi tūžmingomis rūstybės bei nevilties seilėmis ir, kirsdamas garuojančius cepelinus su spirgučių ir grietinės padažu, jaučiasi daug nelaimingesnis nei koks nors perkaręs ir iš bado merdintis indusas. Kita vertus, dėl nusivylimo ir nepasitenkinimo žemindamas lietuvių, o kartu ir dvasines bei moralines savybes tų, kurių genus jis paveldėjo, tautietis iš esmės laiko gero tono ženklu nusispjauti ant savo protėvių kapo.

Tačiau pakaks! Paklauskim kitaip, ar daug rasime tautų, kurios reikštų tokią orią, dvasingą ir santūrią pagarbą savo mirusiesiems ir jų vėlėms? Gal tai iš dalies teikia viltį, kad neigiamos energetikos perkrautas lietuvių savęs niekinimo ir žeminimo vajus nėra amžinas?