Prisiminiau šalia Liškiavos esančius mitologinius Laumės ir Raganos akmenis. Iš pažiūros akmenys niekuo neypatingi, tačiau vietiniai dėl vienokių ar kitokių priežasčių jiems nuo seno jaučia pagarbą. Apie juos sklando legendos ir padavimai.
Norėjau juos pamatyti prieš keletą mėnesių. Tačiau jei ieškodamas tų akmenų nebūčiau paskambinęs Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojams, nieko nebūčiau radęs. Krūmynuose ir brūzgynuose paskendęs Laumių akmuo guli vos dvidešimt metrų nuo kelio, tačiau jį surasti galima nebent pagal palydovines koordinates. Kažkada senųjų dzūkų gerbtas ir mylėtas akmuo dabar skęsta krūmų šabakštynuose.
Tikrai negaliu skųstis Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojais, kurie prižiūri šį kraštą ir jo objektus. Dabar netgi suprantu juos. Su keletu kelionių draugų nusprendėme padėti jiems ir be triukšmo tiesiog nukirpti per pastaruosius metus užaugusius krūmus, kurie trukdo tiek vietiniams, tiek turistams rasti ir pasigrožėti akmeniu.
Šiose saugomose teritorijose esame surengę ne vieną tokią talką. Mūsų idėja paprasta – negalima vien tik skųstis ir dejuoti. „Neklausk, ką valstybė gali tau duoti, paklausk, ką tu gali duoti valstybei“, – labai teisingi vieno žmogaus žodžiai. Ir nebūtina kaskart girtis kiekvienu savo geru darbu. Taip būtų buvę ir šį kartą, jeigu ne biurokratiškas Varėnos valdininkų požiūris į iniciatyvas.
Šis komentaras iškilo į viešumą vien dėl to, kad vienas Varėnos biurokratas nutarė, jog gali pasityčioti iš piliečių idėjų ir entuziazmo. Kadangi visuomet viską darome legaliai, tad ir šį kartą nutarėme elgtis pagal įstatymą.
Už tokių leidimų išdavimą atsakingas valdininkas man pažadėjo, kad jokių problemų nebus – tereikia atvažiuoti pas jį ir gauti reikiamą parašą. Viskas buvo suderinta su tą teritoriją prižiūrinčiais Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojais. Jie tokia iniciatyva labai džiaugėsi, netgi suteikė pagalbą.
Vis dėlto, kai su reikiamu prašymu į savivaldybę atvažiavo nacionalinio parko darbuotojas, suradus banalią biurokratinę priežastį mums buvo atsakyta neigiamai. Idėja čia pat buvo sužlugdyta. Paprastai, be jokių paaiškinimų.
Prašymą atmetė tas pats žmogus, kurio veiklą dėl neteisėtai plynai iškirsto miško Varėnos hipodromui iki šiol tiria prokurorai. Kai neteisėtai buvo kertamas miškas, valdininkai problemų niekur nematė ir kliūčių nesurado. Bet paprašius leisti pašalinti keletą šalia kultūros paveldo objektų savaime sužėlusių į brūzgynus peraugusių krūmų jie nepanoro.
Belieka prisiminti šiųmetinės J.Basanavičiaus premijos laureato archeologo V.Vaitkevičiaus žodžius viename jo interviu: „Liūdniausia ir lengviausia – pasiklysti savivaldybių lygmenyje. Esu radikaliai nusiteikęs prieš valdininkus, kurie nesinaudoja jiems suteikta galia veikti, taip apribodami ją ir kitiems. Kartu į šiuos žmones žiūriu su užuojauta, kaip į neišnaudotą galimybių potencialą. Skaudu, kai nesuprantama vertybių svarba, o turintieji svertus veikti – nežino kaip. Trūksta grandies, kuri nuoširdžiai pastūmėtų žmones iš vidaus, nes dauguma mūsų pratę dirbti pagal komandas.“
Būtent darbas pagal komandas ir šleikštulį keliantis biurokratinis požiūris stabdo pilietinę iniciatyvą. Žmonės, nematantys problemų, kai kertamas pušynas, jas sudaro entuziastams ir gamtą bei kultūrą saugančioms institucijoms. Niekas nesiruošia pradėti partizaninio judėjimo ir nakčia kirsti krūmus be leidimo. Kyla klausimas – kiek toli Varėnos biurokratai nueis su tokiu požiūriu?