Savo prigimtimi mokslas yra patikimas žinių kūrybos, o tuo pačiu ir galios, metodas. Kadangi mokslas plečia žinių ribas, jis verčia nuolat peržiūrėti mūsų etikos ir moralės normas, o jos yra susijusios su politika. Be to, mokslas nuolat skatina valdžios struktūras, kad piliečiai siektų žinių, o tuo pačiu ir galios, ir šis procesas taip pat yra politinis.
Mokslo ir politikos ryšys nėra naujas. Dar italų astronomas Galileo Galilei 1610 m. padarė politinį aktą, kai jis aprašė savo stebėjimus teleskopu, jog Jupiteris turi mėnulius, o Venera fazes ir patvirtino, kad Mikalojus Kopernikas buvo teisus tvirtindamas (1543 m.), jog Žemė sukasi apie Saulę, o ne atvirkščiai, kaip buvo manoma. Tačiau Bažnyčios atstovai, užuot pažvelgę pro G.Galilei teleskopą, įkalino mokslininką.
Kiekvieną kartą, kai mokslininkai padaro faktais pagrįstą tvirtinimą, ar kad Žemė sukasi aplink saulę, ar kad yra toks reiškinys kaip evoliucija, ar kad žmonės keičia klimatą - jie arba palaiko, arba meta iššūkį kieno nors interesams.
Kodėl Bažnyčia taip absurdiškai pasielgė su G.Galilei? Dėl panašios priežasties, dėl kurios dabar daugelis nenori sutikti su mokslo patvirtintu klimato atšilimo faktu. Nes faktai yra galingi, o ta galia reiškia, kad jie yra politiniai. Jei to nesuprasime, mokslas ir šalis liks neapsaugoti nuo antimokslinio mąstymo - mąstymo, kurio XXI amžiuje neturi būti mūsų šalies politikoje, žiniasklaidoje ir universitetų bei kolegijų studijų programose. Mąstymo, kuris gali nuvairuoti šalies politiką nuo Vasario 16-sios ir Kovo 11-sios kurso vizijos.
Norėdami išvengti skausmingų moralinių ir etinių savo darbo problemų nagrinėjimo, dalis mokslininkų šiandien mato save tik kaip žinių kūrėją ir mano, kad turėtų palikti moralės, etikos ir politikos klausimus spręsti kitiems. Bet mokslo praktika negali būti apolitinė, nes ji nieko nepriima aklai, nesiremia tikėjimu. Mokslinio proceso esmė yra abejoti prielaidomis apie pasaulio reiškinius, apgalvoti eksperimentus tų prielaidų patikrinimui ir remiantis stebėjimais kurti žinias, kurios nepriklauso nuo mūsų tikėjimo ar prielaidų. Moksliškai patikrinamas teiginys yra visiškai skaidrus ir labiausiai tikėtinai teisingas arba klaidingas, nepriklausomai nuo to, ar teiginys yra karaliaus ar popiežiaus, prezidento, Seimo nario ar eilinio piliečio. Todėl mokslas yra antiautoritarinis ir didelis politinės galios lygintojas.
Kadangi autoritarines valstybes turime kaimynystėje, galima paklausti, kaip mokslas prisitaiko prie politinio mąstymo? Reikia turėti galvoje, kad politikoje veika ne dvi jėgos - progresyvi kairė, skatinanti kaitą ir konservatyvi dešinė, siekianti stabilumo. Yra keturios jėgos. Dar - autoritarinė (totalitarinė) ir antiautoritarinė (liberali, mylinti laisvę), kurios suvaidino esminę rolę istorijoje. Todėl politika yra greičiau dėžė iš keturių ketvirčių nei tiesinis kontinuumas iš kairės į dešinę.
Mūsų politinėje arenoje galima pamatyti visas šias jėgas ir dar daug nežinančių ko nori prisiplakėlių. Kai politika yra neliberali ir antidemokratinė, ji tampa ir antimoksline. Tada mokslininkai nutyla tautos dialoge ir girdimi tik autoritariniai balsai.
Iššūkis valdžiai, kurį mokslas pateikia, yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl mokslas klesti laisvose, demokratinėse visuomenėse. Ne atsitiktinai mokslinė revoliucija prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose laisvose demokratinėse šalyse, o ne Rusijoje. Bet taip pat tiesa, kad nuo praėjusio šimtmečio pabaigos JAV politikai vis labiau kišosi į mokslo politiką ir JAV gali greitai užleisti lyderystę moksliniuose tyrimuose ir ekonomikoje bei socialinėje gerovėje, kurias ta lyderystė suteikia.
Thomas Jeffersonas, 3-iasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, pagrindinis JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius, yra pastebėjęs, kad išsilavinusių žmonių pasitikėjimas savo vyriausybe sudaro demokratijos pamatą. Be išsilavinusių rinkėjų yra tik demokratijos žaidimai. Kuo sudėtingesnis tampa pasaulis, tuo didesni iššūkiai kyla demokratijai, kadangi ji žmonėms užkrauna vis didesnę išsilavinimo ir informacijos naštą.
Visuomenei trūkstant išsilavinimo vyriausybės gali būti arba paralyžiuotos, arba korumpuotos galingų interesų, siekiančių engti ir pavergti žmones. Dėl šių ir kitų priežasčių Th.Jeffersonas buvo atkaklus žmonių švietimo ir spaudos laisvės propaguotojas, kurių tikslas buvo sukurti išsilavinusią ir gerai informuotą visuomenę. 1787 m. jis rašė: „Taiką lengviausiai galima užtikrinti suteikiant galias vyriausybei arba informaciją liaudžiai. Informacija yra tikriausias ir labiausiai teisėtas vyriausybės variklis. Lavink ir informuok liaudį, suteik galimybę jai pamatyti, kad taika ir tvarka atitinka jų interesus ir ji jas saugos. Ji yra vienintelis laisvės garantas“.
Bet ką daryti, kai mokslo ir technologijų valdomas pasaulis reikalauja vis didesnio išsilavinimo? Ar gali jame demokratija veiksmingai gyvuoti? Ar liberalioji demokratija gali varžytis sudėtingoje globalioje ekonomikoje su tokiomis šalimis kaip Kinija, kurioje gerai išsimokslinę inžinieriai ir mokslininkai vyriausybėje užėmė vadovaujančius postus ir sėkmingai vairuoja šalį? Tai svarbus klausimas pasauliui apie demokratijos ir laisvės likimą. Belieka eksperimentuoti, keičiant Seimo ir Vyriausybės narius garbingesniais ir protingesniais.