Situacija buvo labai banali. Į knygyną užėjau, norėdamas draugui rusui, negyvenančiam Lietuvoje nupirkti lietuvių kalbos vadovėlį bei trumpą Lietuvos istorijos bei kultūros istorijos knygas. Maskvietis domisi Lietuva, jaučia jai simpatiją, bet nemoka lietuviškai, o savo žinias apie mūsų šalį norėtų pagilinti. Buvau įsitikinęs, jog jo norimų knygų knygyne rasiu be jokiu problemų. Tačiau knygyne pasiūlė tik vieną lietuvių kalbos vadovėlį rusams – Janinos Janavičienės ir Žanetos Muraškienės 2003-ais metais išleistą 199 puslapių „Kalbame Lietuviškai“. Vadovėlio kaina kartu su kompaktiniu disku 188 litų.
Pardavėja sakė, jog kitų vadovėlių nėra. Lietuvos istorijos bei Lietuvos kultūros istorijų rusų kalba taip nėra. Paklausiau, gal visos šios knygos yra lenkų kalba. Atsakymas tas pats – ne, nėra. Paklausiau, kodėl vadovėlis „Kalbame Lietuviškai“ toks brangus. Atsakymas – todėl, jog į kainą įeina ir kompaktinis diskas. Palyginimui, Karlo Jungo autobiografija, išleista lietuvių kalba, kainuoja 44 litus. Ši knyga, skirtingai nei „Kalbame Lietuviškai“ yra kietais viršeliais, knygos apimtis 524 puslapiai, profesionaliai išversta iš vokiečių kalbos.
Namie pavarčiau „Kalbame Lietuviškai“.
Išvada vienareikšmė – jeigu būčiau rusas, iš šio vadovėlio lietuvių kalbos neišmokčiau. Jeigu užsispyręs vis tik kaip papūga iškalčiau mintinai visą vadovėlį, dalį žodžių ir išsireiškimų išmokčiau neteisingai.
Sakykim 31-ame puslapyje siūloma perskaityti ir įsiminti šiuos žodžius, o po to lietuviškai papasakoti apie savo namus ir butą. Tačiau „virtuvė“ į lietuvių kalbą verčiama „komnata“, „miegamasis“ – „vanna“, „ šaldytuvas“ – „lestnica“. Šis puslapis yra korektūros ir spaustuvės klaida, bet įsivaizduokite, jog iškalėte lietuviškai, kad, sakykim „grindys“ yra „dver“.
Kiek po to prireiks laiko, jog išmoktumėte, jog vis tik ne „dver“, bet „pol“? Kompaktinio disko įrašymo kokybė yra labai bloga. Girdimi pašaliniai garsai, puikiai girdėti kaip verčiami knygos puslapiai, o be to kalbama tokiu monotonišku balsu, jog po kokių penkių minučių tiesiog ranka tiesiasi jį sustabdyti.
Tačiau kito vadovėlio, jei tikėti knygyno darbuotojais, nėra. Taigi, faktiškai beveik galima sakyti, jog nėra rimto lietuvių kalbos vadovėlio rusams.
Be abejonės, galima sakyti, jog Lietuvos rusai bei lenkai kalbėti lietuviškai išmoksta mokyklose. Tai tiesa, bet ką daryti tiems, kurie trumpam užsuka į Lietuvą ir nori su savimi išsivežti ne tik prisiminimus apie Palangos smėlį bei gerai praleistus vakarus restoranuose, tačiau taip pat kažką sužinoti apie šalies, kurioje atostogavo ir kurią Kremliaus propagandistai pateikia nepalankioje šviesoje, istoriją bei kultūra? Sakykim iš šimto atvykstančių tokių atsiras tik kokie penki ar dešimt, bet vis tik šie žmones jau žinotų lietuvišką istorijos interpretaciją, sužinotų kažką apie Lietuvos kultūrą ir gal būt taptų mūsų draugais arba bent jau prijaučiančiais.
Tai jau valstybinės politikos reikalas. Norėtųsi tikėtis, jog Lietuvos valstybė turi ir kitų tikslų bei pareigų, o ne vien didinti mokesčius ir girtis, jog kažkas užsienyje prabėgom pagyrė griežtą Lietuvos valdžios vykdomą taupymo politiką. Tačiau ir vyriausybė turi pareigų valstybei, o ne vien jos piliečiai valstybei.
Niekas neabejoja, jog Lietuvoje yra pakankamai istorikų ar kalbininkų sugebančių parašyti tokias knygas. Tačiau paprasto, pažodinio, sakykim Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istorijos“ vertimo į rusų ar lenkų kalbas, jokių būdu nepakaktų. Knygos kitataučiams turėtų būti parašytos ne akademine, bet populiaria kasdiene kalba. Jas turi būti lengva skaityti. Kitaip sakant jas turi tiesiog norėtis praryti, kaip įdomią pasaką ar istorinį romaną apie Lietuvą. Ir Rusijoje, ir Lenkijoje yra pakankamai profesionalių istorikų puikiai, dažnai geriau nei lietuviai, išmanančių Lietuvos istoriją.
Todėl akademinius veikalus bei akademinius faktus reikėtų palikti mokslinėms konferencijoms. Todėl norėtųsi sulaukti tokios istorijos, kurią rusas ar baltarusis galėtų skaityti, kad ir gulėdamas Palangos pliaže ar atostogaudamas Druskininkuose. Panašu, jog tokias knygas Lietuvoje sunkiau parašyti nei akademinius veikalus. Ką jau ir kalbėti apie lietuvių kalbos vadovėlius. Viena lietuvių kalbos mokytoja sakė, jog geriausias lietuvių kalbos vadovėlis rusams parašytas sovietiniais laikais dabar tapo bibliografine retenybe.
Lietuva yra faktiškai okupuota Rusijos televizijos kanalų, internetas lūžta nuo visomis kalbomis pateikiamos baltarusių nacionalistų „informacijos“ apie Lietuvą, kur Vytautas ir Gediminas pristatomi kaip Baltarusijos valdovai, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip baltarusių valstybė. Kur mes? Kur mūsų internetiniai puslapiai ir knygos?
Gal iš tikro jau mūsų nėra, o gal niekada ir nebuvo? O gal jau mes rimtai patikėjome, jog esame Europos centras ir aplinkiniai mums nebereikalingi? Sunku nustatyti diagnozę, bet viena aišku, jog ligonis, o kitaip tariant Lietuvos valdžia, serga sunkia valstybinių interesų nesupratimo liga.