Laikui bėgant supratau dėl banko tvarkymo apsirikęs, kaip ir daugelis mano pašnekovų, ypač verslininkų.
Bankas likviduojamas, apdrausti indėliai išmokami iki Kalėdų iš įsiskolinusio valstybės iždo – taip nusprendė Lietuvos bankas. Taigi išmokami iš visų Lietuvos žmonių kišenės.
Prisiminkime, kad skubos tvarka Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymų papildymus steigti valstybinį banką, į kurį turėtų būti pervestas bankas „Snoras“. Bet kas po to įvyko?
Brangus administratorius surinko banko „Snoras“ duomenis.
Rado 4,6 milijardus litų iš 8 milijardų jame turėjusio būti turto.
Kiti Kanaruose ir neva deponuoti kitų bankų. Tikrai negrąžinamas, nurašytinas turtas siekia daugiau negu pusę milijardo litų.
Apdraustiems banko klientų indėliams apmokėti reikia 4,1 milijardo litų.
Turėdamas tuos duomenis prieš akis ir Seimo priimtą įstatymą su teise kurti gerą ir blogą valstybinį banką, man niekuomet nebūtų kilusi mintis paskelbti bankui „Snoras“ bankrotą, priešingai, būtų tekę galvoti, kaip kuo greičiau jį pertvarkyti, nuraminti eilinius klientus, susigrąžinti žmonių pasitikėjimą bankais ir kartu valdžia.
Nesuprantu, kokiame pasaulyje gyvena Lietuvos bankas, Vyriausybė ir prezidentė.
Per pastaruosius kelerius metus nemažai bankų JAV, Vokietijoje, Airijoje, Islandijoje, Graikijoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo kritiškos būklės. Daug prastesnės nei bankas „Snoras“.
Vienintelis, kuriam leido subankrutuoti, buvo investicinis bankas „Lehman Brothers Holdings Inc“.
Su iki šios dienos jaučiamomis pasekmėmis visus kitus išgelbėjo, sujungė ir eiliniai klientai, ne tik apdraustieji, nenukentėjo.
Kodėl negalima įkurti valstybinio banko kitu pavadinimu ir pervesti ten visas eilines sąskaitas, kaip padarė Islandija, sugriuvus jos komerciniams bankams? Suteikti valstybinę paskolą ar garantiją dėl likvidumo?
Aišku, galima prijungti prie kito banko, kaip padarė vokiečiai ir kiti, galiausiai tie bankai baigia išsimokėti valstybinę paskolą...
Nereikia pamiršti ir JAV, Europos, Anglijos ir kitų centrinių bankų veiklos. Jie mažiausiomis palūkanomis skolino bankams grynuosius, kad jie liktų mokūs, kad nenukentėtų jų klientai, kad nesutriktų ekonominė veikla.
Jeigu, pavyzdžiui, įmonė negali išmokėti savo darbuotojams algų, mokėti mokesčių, pirkti gamybai reikalingų prekių, sutrinka visa ekonominė veikla. To niekas nenorėjo, todėl ir nerizikavo.
Tik Lietuvos bankas, palaikomas Lietuvos valdžios ir Prezidentės, galvoja kitaip, „lietuviškai“...
Dabartinis Lietuvos pasirinktas variantas yra baisiausias.
Iki Kalėdų išmokėti apdraustus indelius, vadinasi, pasiskolinti 4 milijardus litų. Paskolų palūkanos šiuo metu Italijai – 7 proc., Graikijai – 30 proc.
Kitas rinkų naujienas gali nesunkiai suskaičiuoti, kiek už tai mokės Lietuva. Kitas variantas, tai pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo pigesnėmis palūkanomis.
Bet, kaip žinome, šis fondas taip pat reikalauja nemažos dalies. Lietuvai, kad galėtų susimokėti palūkanas ir grąžinti paskolą, reikės įvesti papildomus žemės, automobilių, nekilnojamo turto mokesčius, gal ir dar kitus.
Kita medalio pusė – dingęs žmonių, ypač verslininkų, pasitikėjimas Lietuvos dabartine valdžia, valstybinėmis įstaigomis. Jaučiama baimė dėl ateities. Pasitikėjimą susigrąžinti bus sunku, gal apskritai nepavyks to padaryti.
Dėl nevykusių sprendimų ypač kenčia verslas. Prieš gerus metu priėmus neapdairius mokesčių įstatymus daug smulkiu verslu užsiimančių žmonių savo veiklas likvidavo arba toliau veikė nelegaliai. Panaikinus LEO neatsirado nauja atominė elektrinė, priešingai, panaikinimas atnešė didesnes elektros kainas.
O dabar – vėl banko naikinimas dėl tikrai nesuprantamų ekonominių priežasčių. Nepamirškime, kad Lietuvos beveik visi verslai steigėsi sudėtingu laikotarpiu, visur galime rasti problemų, tačiau jas turėtų spręsti savininkai, o ne represinės tarnybos. Verslininkai dabar įbauginti ir dalį savo pinigų permeta kitur. Ir aš juos suprantu.
Raimundą Baranauską prisimenu nuo 1992 metų. Lankiausi su bičiuliu pas jį Šiauliuose, jis, atrodo, tada dar nebuvo bankininkas, dirbo miesto savivaldybėje. Liko atmintyje vienas epizodas. Jis pavežė mus savo naujai nusipirktu senu BMW.
Mažas automobilio kompiuteris rodė užrašą vokiečių kalba ir jis paklausė, kas ten parašyta. Išverčiau, kad jam reikia atleisti rankinį stabdį...
R.Baranauskas vėliau įkūrė Šiaulių krašto banką, kuris pasivadino „Snoru“.
Kaip matyti, tai darė be rankinio stabdžio... Verslininkams reikia turėti vidinį stabdį įjungtą, nes jį mato konkurentai ir kiti pavydžiai nusiteikę nevykėliai.