Imkime planuojamą jachtų apmokestinimą. Projekto formuluotė „burinių jachtų“ kaip ir rodytų, kad įstatymo kūrėjai žino jog būna ir motorinės jachtos (pramoginiai kateriai). Bet pastarųjų kažkodėl neketinama apdėti mokesčiu. Spėju, kad valdininkams prieinamas Lietuvos saugios laivybos administracijos tvarkomas pramoginių laivų registras ir jie turėjo galimybę pasitikrinti kiek registruota Lietuvoje burinių ir kiek motorinių jachtų. Aš remsiuos sau prieinamais duomenimis.
Šios dienos skelbimų portalo duomenimis, parduodama 30 burinių jachtų ir 83 kateriai. Manau, tai maždaug atspindi rinkos proporcijas. Be to, ne taip seniai žavėjomės „Ambersail“ ir „Ragainė II“ kelionėmis aplink pasaulį, anksčiau – jachtų „Lietuva“, „Laisvė“, „Dailė“ plaukiojimais. Kalbame apie tai, kad Lietuva turėtų būti jūrinė valstybė, investuojame į Šventosios pramoginių laivų uostą. O pasirodo buriuotojai – ne sporto ir aktyvaus laisvalaikio puoselėtojai, o turčiai, tunkantys iš nepasiturinčių gyventojų daugumos, ir juos, skirtingai nuo katerių, vandens motociklų, keturračių, motorinių rogių ir panašių laisvalaikio praleidimo priemonių gerbėjų būtina apmokestinti.
Asmeniškai pažįstu ne vieną buriuotoją, kuris jachtą pasistatė (arba atstatė iš sovietmečio likusią lūžena) savo rankomis, skirdamas tam visą laisvą laiką ir nuo šeimos poreikių sutaupytus pinigus. Tai jie ir yra tie prabangos turėtojai, kurie išgelbės biudžetą arba bent jau atgaivins socialinį teisingumą Lietuvoje?
Galite teigti, kad juos apsaugos magiškas skaičius – „gabaritinis ilgis virš 10 m“ . Tačiau kas gali užtikrinti, kad kartą įtvirtinus burines jachtas kaip išskirtinės prabangos objektą poįstatyminiais aktais šis matmuo nebus pakoreguotas?
Paskaičiuokime. Tarkim, kad Lietuvoje yra 500 jachtų, kurių ilgis viršija 10 m (manau, kad realybėje šis skaičius nesiekia ir 50, bet tarkime). Tarkime, kad jos viršija nustatytą ribinį ilgį vidutiniškai 2 metrais. Taigi 2 m padauginti iš 30 litų už metrą per mėnesį padauginti 12 mėnesių – savininkui tai kainuos 720 litų per metus. Padauginę iš mūsų optimistinio jachtų skaičiaus gausime 360 tūkstančių litų per metus. Kiek naujų etatų mokesčių inspekcijoje už juos įkursime? O jei jachtų skaičius atitiks antrąjį, realistiškesnį įvertinimą, tai surinktos sumos nepakaks net vienišo tų jachtų skaičiuotojo darbui apmokėti.
Aviacijos mėgėjai neturi net ir tos buriuotojus gelbstinčios apatinės ribos. Turi skraidymo aparatą – mokėk. Tik logika čia kažkodėl apsivertė lyginant su laivais. Ten nuo mokesčių atleidžiam motorinius, čia – bemotorius (oro balionus).
Pažįstamas jaunas ūkininkas su keletu draugų turėjo neatsargumą susižavėti aviacija, per porą metų vakarais nenaudojamame kluone sukonstravo ultralengvą lėktuvėlį, kuriuo pakyla nuo savo pievos ir apsuka keletą ratų po apylinkes. Nors lėktuvėlis ir ultralengvas, bet visvien sveria apie 150 kilogramų, plius dar piloto svoris (primenu, apmokestinti planuojama maksimalų kilimo svorį). Taigi į ora kils apie 250 kilogramų, ir entuziatams toks neatsargumas kainuos 900 litų per metus.
O ką daryti su motoskraidyklių mėgėjais? Jiems teks mesti svorį, nes apmokestinama juk pagal į orą pakylančius kilogramus. O kaip vadinsis pareigos valdininko, kuris juos svers?
Vienu žodžiu, toks savotiškas prabangos suvokimas rodo, kad didžiausia prabanga Lietuvoje – nestandartiniai pomėgiai ir asmens laisvė praleisti laisvalaikį kaip jam patinka. Jei tavo pomėgis ne toks visuotinai paplitęs kaip sodyba paežerėje, medžioklė ar kelionės į Turkijos ir Egipto kurortus - tu esi prabangus išsišokėlis ir turi būti baudžiamas, net jei pagaliau pasirodys kad už tokį „socialinį teisingumą“ valstybė dar turės primokėti iš biudžeto. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.